Šiuose „Vakaro pokalbiuose“ kalbamės su pokyčių studijos „Rytojus yra šiandien“ įkūrėja, saviugdos specialiste ir sertifikuota juoko jogos trenere Kristina Laučiene apie Naujųjų Metų rezoliucijas: kodėl jos taip dažnai subyra ir ką daryti, kad pokyčiai realiai įvyktų. Aptariame „vardant ko“ klausimą, kūno signalus, mažų žingsnių svarbą, klaidų baimę, gėdą ir įpročių formavimą. Taip pat kalbame apie energijos „atlaisvinimą“ tikslams ir askezę kaip sąmoningą pasirinkimą kažko atsisakyti dėl svarbaus tikslo.
Kristina, prieš gilindamiesi į temą, gal galite keliais žodžiais papasakoti apie save ir kas atsitiko, kad atėjote į šią sritį?
Tai ne iš gero gyvenimo. Man atrodo, niekieno nenustebinsiu: visi holistiniai specialistai, kurie padeda kitiems žmonėms įgyvendinti pokyčius (ne tik finansuose, ne tik sveikatoje ar svorio metime, ne tik santykiuose), dažniausiai pradėjo nuo kokios nors savo krizės. Kaip taisyklė: liga, skyrybos, bankrotas ar kažkokia kitokia krizė.
Mano krizė įsigyvendino emociniu, fiziniu ir psichologiniu, gal net dvasiniu išsekimu. Yra tokie keturi nuovargio tipai. Aš, kai tai patyriau ir galiausiai išėjau iš to, supratau: fizinis nuovargis greičiausiai atstatomas. Tu gali pamiegoti, tinkamu laiku pavalgyti, skirti laiko savo poreikiams, atsikvėpti, atsitraukti nuo žmonių ir veiklų – ir gana greitai atsigauni. Dvi-trys dienos ir gali vėl eiti į darbus, kažko norėti, apie kažką svajoti. Emocinis nuovargis atstatomas sunkiau. Tu turi gerai suvokti savo emocinius poreikius, pažinti savo emocijas, žinoti savo savireguliacijos būdus, kad suprastum, kaip tau atsigauti.
Ką aš pastebiu žmonėse: jie nesigaudo, kas yra jų emociniai poreikiai, nelabai pažįsta savo emocijų. O pakeisti galime tik tai, ką pastebime. Tik tai, ką pastebim, galim keisti.
Pokytis turbūt prasideda nuo pažado sau, ar ne?
Visaip. Kartais užtenka labai norėti ir iš tos energijos, kurią sukuria noras, rasti savyje resursų pradėti bent jau kažką. O tada jau visa kelionė: ar tu tęsi tą pažadą sau, ar ne.
Tai kas tada yra tas Naujųjų metų pažadas? Kodėl jis atsiranda būtent tada – juk žmogus galėtų pradėti, tarkim, gruodžio 25 ar 26?
Aš apskritai nebedirbu su Naujųjų metų rezoliucijomis. Jeigu po teisybei, seku paskui savo intuityvius pajautimus, ką aš noriu dabar įgyvendinti.
Anksčiau tai būdavo tradicija: per saulėgrįžą (gruodžio 21) susirinkdavom moterų rate, darydavom dream board’us, vizualizuodavom, rinkdavom vizualizacijas, įtikėdavom, užsikraudavom. Bet galiu pasakyti: iš mano visų vizualizacijų – mažai kas išsipildė.
Manau, kad daugeliui žmonių taip yra, nes jie daro tą pačią klaidą, kurią aš dariau: susiklijuodavau vision board’ą, tikėdavau, kad visa tai kažkaip įsigyvendins be mano įsikišimo. Kad tai stebuklas, manifestacija, kad man užteks tik panorėti. Tarsi deleguodama valią stebuklui. Ir tai, aišku, neįsigyvendina.
Kai pradėjau pati vesti mokymus ir daugiau ruoštis, dėti pastangas, pamačiau: visur reikia pastangų. Viskas įvyksta ne dėl to, kad aš noriu, o dėl to, kad įdedu tam tikrų pastangų.
Sėkmingas nuo nesėkmingo žmogaus skiriasi tuo, kad sėkmingas žmogus suvokia, jog turės įdėti pastangų. Jis sukuria tiek energijos, kad įvyktų proveržis. Bandant naujus dalykus vis tiek eisi į nepažįstamą sferą: jeigu nori dvigubai daugiau, turėsi padaryti kažką, ko niekad nedarei. Sėkmingas žmogus ne tik moka nuosekliai daryti dalykus ir kaupti patirtį, bet moka išlaikyti įtampą, kai didėja nesėkmių, įvykių, žmonių, pinigų. Tam reikia atsparumo, savo stuburo.
O kai žmogus susikuria rezoliucijas – mokysiuosi ispanų, numesiu svorio, uždirbsiu daugiau – jis supranta, kad reikės pastangų, bet tos pastangos pradeda varginti. Nes reikia padaryti kažką papildomai: atidirbai darbą ir dar po to daryti tai, ko niekad nedarei.
Bet gal vis dėlto geriau turėti rezoliucijų, negu išvis neturėti?
Žinoma. Pagide’inti save – labai geras reikalas: parašyti, ką planuoju. Bet tai turi būti planas, ne svajonė ar iliuzija, o veiksmų planas: ką aš realiai šiais metais galėčiau padaryti? Gal per metus įgyvendinsiu didelį projektą, apie kurį seniai svajojau. Gal jis vyks ne šiais metais, bet fundamentą galiu padaryti dabar: susipažinti su žmonėmis, užmegzti kontaktus, daryti investicijas. Bet tada klausimas: iš kur paimti investicijoms? Reikės perskirstyti pinigus. Tam reikės energijos, laiko, reikės kažką paaukoti.
Jeigu noriu daugiau dirbti ir daugiau uždirbti, gal reikės paaukoti šeimos laiką, gal mažiau susitikti su draugais.
Tai reiškia, kad reikia neapsiriboti „norėčiau, kad visata man atsiųstų pinigų“, reikia sakyti: „noriu pinigų ir tada aš eisiu – dirbsiu papildomai arba mokysiuos kažką dirbti“?
Stebuklų nebus, taip. Ne visada iš karto aišku, ką turiu padaryti. Galiu turėti svajonę, norą, išsirašyti, ir šiandien visiškai nežinoti, kaip pasiekti. Bet mintyse jau užsifiksuoja noras ir rezultato matymas. Tada kiekvieną dieną informacinis laukas pasipildo: gaudai kaip antenomis, kur gauti papildomų pajamų, pažinčių, kur eiti, su kuo susitikti, kaip inicijuoti.
Bet tai ir yra ta manifestacija: jei sakau „noriu daugiau pinigų“ ir vaikštau, žiūriu, ieškau?
Reikia suprasti vieną labai paprastą dalyką: mes galime prisirašyti daug svajonių, tikslų, rezoliucijų, bet nesusimąstome, kas tai atliks. O atliks tai jūsų kūnas.
Kada ištinka sėkmė? Kai pasiruošimas atitinka galimybes. Kada ištinka nesėkmė? Tada, kai realybė susitinka su jūsų puikybe. Kai sakai: „aš viską moku, aš viską galiu“. O iš tiesų kiekvieną dieną reikia ne tik „vaikščioti atvirais lokatoriais“, bet suvokti: įgyvendinsiu aš, su savo kūno pagalba.
Vadinasi, kiekvieną dieną stiprinu save, stiprinu fizinį kūną: kokius pratimus atliksiu? Kvėpavimas, prasibėgimas, mankšta, joga. Reikia stiprinti fizinį kūną, nes daugelis galvoja, kad užtenka manifestuoti ir dirbti tik su sąmone, prikabinant mistinius žodžius: „viršsąmonė“, „visata“. Aš mėgstu dirbti su materija, su fiziniu kūnu, su judesio terapija.
Mes pasaulį suvokiame savo jutimais: per klausą, skonį, uoslę, lytėjimą, ir taip toliau, bei intuiciją – viską patiriame per fizinį kūną. Tai, ką suvokiame apie realybę, yra subjektyvi realybė, atėjusi per šituos jutimus.
Ir taip mes pasitikrinam, ar rezoliucijos mums tinka: tik per kūną. Ar įtampa pakeliama, kai didinam krūvį – ne tik fizinį, bet ir emocinį, psichologinį, dvasinį. Mes skaičiuojam laiką, bet nepaskaičiuojam emocinio krūvio. Gal po „daugiau“ jausiesi kaip nuvarytas arklys.
Ar rezoliucijos nebūna per abstrakčios? Pavyzdžiui, „numesti svorio“, „uždirbti daugiau pinigų“ – ar jei numesiu 100 gramų, jau bus „įskaityta“?
Visą laiką reikia pasitikrinti, ar tai yra mano norai. Koučinge metodika yra „vardan ko man tai reikalinga“. Tu nori numesti svorio – vardant ko? Ateina atsakymas. Tada vėl klausi: vardan ko? Ir taip penkis kartus. Galiausiai išsilukštini iki savo „kodėl“.
Tas „kodėl“ skamba agresyviai?
„Kodėl“ klausimas tarsi apeliuoja į kaltę, gėdą. Man labai patiko, kad jis pakeistas į „vardan ko“. Kiekvienas žmogus gali pasitikrinti, ar tai tikras tikslas, naudodamas „vardan ko“ klausimų strategiją. Tada prieini prie pamatinio tikslo: gal tavo tikslas visai ne numesti svorio, o susirasti antrą pusę. Ir tada keičiasi visa rezoliucija, keičiasi tikslai, keičiasi sprendimai.
Daugelis žmonių į viską žiūrim paviršutiniškai, todėl turim tiek daug nukrypimų nuo emocinės, fizinės, finansinės gerovės – nes iki galo nesuvokiam, kodėl darom tai, ką darom.
Jeigu truputį pareflektuotume – vardan ko aš dirbu, vardan ko aš auginu vaikus, vardan ko noriu pakeliauti, vardan ko noriu atsiskirti – verta pasiaiškinti, ar tai yra tikras noras ir tikslas. Ir mes vėl grįžtame prie kūno. Jeigu išsiaiškinus užplūsta džiaugsmas, o ne nusivylimas – tai signalas. Jeigu atradus atsakymą viduje susilygiuoja, neuroedukacijoj yra terminas „singuliarinis taškas“, kai pasiruošimas atitinka galimybes – įvyksta vidinis „sprogimas“, džiaugsmo pliūksnis: išsiskiria endorfinas, dopaminas, serotoninas. Taip per kūną pasitikrini.
Bet atsisakant kažko vis tiek yra kovos: metant rūkyti, atsisakant cukraus ar panašiai. Tai kurioje vietoje tas džiaugsmas?
Kai keliauji su rezoliucija, tarkim, „metu rūkyti“, klausi savęs „vardan ko?“, „vardan ko?“, ir galiausiai prieini prie pozityvios priežasties, kuri taip giliai užkabina, kad tu toje realybėje tikrai nori atsidurti ir gyventi. Ir ten pasitikrini vėl kūno pojūčiais.
O jeigu, pavyzdžiui, ties trečiu „vardan ko“ – jau frustracija, nervuojiesi – tai ką, tada nebemesti?
Palik ramybėje. Žmogus keičia tik tada, kai jisai visai, atsiprašau “šiknoj” arba įsimylėjęs. Aš sakau tai, nes tada veikia visai kiti hormonai. Įsimylėjus – oksitocinas, dopaminas, serotoninas. Blogoje padėtyje – kortizolis, adrenalinas. Visai kiti motyvai mus veda į priekį.
Kai žmogus prieina ribą ir supranta: „aš daugiau taip nebegaliu, nebenoriu“, tada sėdi į atvirą pokalbį su savim: ką aš galiu pakeisti, kam esu pasiruošęs, kokias pastangas galiu dėti, ko pasiruošęs atsisakyti. Ir tada kasdienėmis pastangomis mokaisi ištverti įtampą, su kuria susiduri eidamas tikslo link.
O Naujieji Metai nedaro mums meškos paslaugos? Turime atsisėsti ir pasirašyti visą sąrašą, o tada jau rašome iš širdies, kuo daugiau.
Aš pati taip nebedarau. Mažiausiai tris kartus per metus prisėdu ir persirašau tikslus: ar jie aktualūs, ar pasikeitė? Gal iš pradžių iki galo neišnagrinėjai pozityvios motyvacijos – „vardan ko aš tai dabar darau?“.
Nebūtinai reikia prisirišti prie vienų Naujųjų metų. Galite rašyt norus ir tikslus ir kuo dažniau, tuo aiškiau suvoksi, ko iš tikrųjų nori, stiprinsi savirefleksiją, savimonę ir valios pastangas. Nes kiekvieną kartą įgyji patirties: kas pavyko, kas nepavyko, kaip eiti tą kelią. Ir mokaisi susigyventi su įtampa, augini atsparumą. Vienintelis kelias pasiekti svajones ir norus – valios pastangos.
Man peršasi išvada, kad per Naujuosius reikia išsikelti tik vieną tikslą, ne daugiau? Nes jei penkis – tai valia išsiskaido?
Tiesa, bet nebūtinai visiems metams. Nebūtina apsiriboti vienu tikslu – svarbu, kad tikslai neprieštarautų vienas kitam. Pavyzdžiui, nori uždirbti daug pinigų dirbdamas, bet tuo pačiu rezoliucija „noriu daug keliauti“. Tada sugriūna iliuzija. Svarbu, kad neprieštarautų.
Ar verta deklaruoti pasauliui, draugams, socialiniuose tinkluose, kad nuo šiandien, pavyzdžiui, nerūkysiu?
Nebūtina. Valios pastanga išreiškiama kasdieniais veiksmais. Jeigu tikrai supratai, kad tikslas tavo, ir nuosekliai jo sieki, aplinka pastebės. Pastebės: „tu sportuoji“, „tu susitikinėji“, „tu dirbi“, „tu keliauji“. Ir klausinės. Bet mes niekada nežinom, kas mums pavydi. Gali pavydėti net artimiausi žmonės – tėvai, broliai. Ir iš baimės, kad tau pasiseks, gali duoti kvailų patarimų.
Kai darai pokytį vienumoje, tai stiprina savivertę: jauti, kad įveikei visus savo demonus, įveikei save laike fizinėje ir emocinėje ištvermėje. Tai labai sustiprina.
Aš pati renkuosi pokyčius pradėti vienumoje. Pavyzdžiui, kovo mėnesį pradėjau rytais vesti Vinyasa flow, ir tik po kurio laiko pasakiau: jei norite – prisijunkite online. Nedeklaravau iš pat pradžių. Pirma pradėjau, pamačiau, kaip sekasi, tvirtėjau, stiprėjau, kažko atsisakiau rytais – gal pagulėjimo, gal ilgesnio miego.
Kiekvienam pokyčiui reikia energijos ir turi nuspręsti, kaip ją sukaupsi. Energijos kaupimas – kaip askezė: kažko atsisakai vardan savo tikslo.
Kad pajaustum save ir suprastum, kas tavo tikras noras, kartais reikia pabūti vienumoje ir tai yra askezė. Pavyzdžiui, viena diena tylos, dvi dienos tylos. Kad suvoktum: aš turiu jėgų daryti jogą kasdien, bet turiu paaukoti miegą, pusryčius su šeima, išlydėjimą iš namų. Turi imti ir daryti.
Tokie mainai su visata gaunasi?
Kiekviena askezė yra energijos kaupimas.
O ką galima „pažadėti“ už rūkymo metimą?
Deja, tikrai nežinau, nesusidūriau.
Bet pokyčio struktūra apskritai tokia: visų pirma turi būti smalsu. Vien baimės neužtenka. Išsiaiškini „vardan ko“ – kas už to slypi, koks pamatinis, vertybinis tikslas.
Antras dalykas: įgyvendinant pokytį, atliekant askezę, turi surasti, kas tau tame procese yra nors truputį malonu. Jeigu eini į sportą per prievartą – nieko nebus: nuotaika negerės, jausies nukankinta. Turi atrasti: visa treniruotė kančia, bet čia – malonu. Ir to siekti, tą pažinti. Jei nepagauni malonumo, tada sausio antrą savaitę viskas ir sugriūna.
Kitas dalykas: turi suvokti, kad kiekvieną kartą įveikdamas didini gebą, o didėjanti geba didina pasitikėjimą savimi ir savivertę. Didejanti geba turi būti įtraukiama į šį procesą.
Ir paskutinis dalykas – prasmė: kodėl man tai prasminga daryti? Šitus dalykus reikia išsiaiškinti.
Ar mažų žingsnelių metodas – pavyzdžiui, „po minutę sportuosiu“ – yra tai, kas padeda, kad pokyčiai įvyktų?
Absoliučiai taip. Daugelis meta tikslus, nes bijo klaidų. Ir tada prasideda: blogai užsirašiau, blogas tikslas, blogai pradėjau.
Aš pati rašydavau sąsiuvinį ir kažkur antrą ar trečią savaitę pavargdavau, pradėdavau „makliavoti“, braukyti, nebesusikaupti. Vietoj to, kad pripažinčiau klaidą, man būdavo nemalonu, gėda – ir perrašydavau viską.
Viena iš emocinių įtampų yra gėda, kad vėl susimoviau. Bet jūs esate suaugę žmonės. Be jausmų nepragyvensim: bus kaltė, gėda ir visi kiti. Jie dalyvaus, kai siekiate kažko naujo.
Ar čia perfekcionizmo atmaina – ta klaidų baimė ir gėda?
Ne tik perfekcionizmui būdinga gėda. Čia kompleksinis dalykas: kultūrinis, auklėjimo, saugumo momentas. Ir mūsų sąmonės būsena, per kokią „linzę“ į save žiūrime. Reikia susitaikyti, kad gėda ir kaltė visada egzistuos, kai pradedi naujus dalykus.
Ką turite save išmokyti? Sakyti sau: „aš mokausi“. Padariau klaidą – ir nepradėti saviagresijos. Mes turim daug saviagresijos: kritikuojam, kaltinam, baram, keršijam patys sau. Kartais tai net iki savižalos veiksmai. Tiesiog pripažinkite: jūs esate žmogus, bandote naujus dalykus ir galite suklysti. Keista, kad į kitus žiūrim atlaidžiai: pradeda žaisti tenisą ar vaikas mokosi valgyti – aišku, kad nepataikys iš karto į burną. Ir viskas atrodo normalu – jis pirmą kartą tai daro. Bet kodėl į save taip nepasižiūrim? Nes turim fiksuotą mąstymą: „protingi žmonės nedaro klaidų“. Vertinam save kaip išsilavinusius, protingus, ir neleidžiam sau klysti.
Priimkite, kad klaidos bus. Ir jūs einate toliau nuo tada, kai pripažįstate, pasimokot, kaupiat jėgas naujam proveržiui, vėl smalsu, vėl veiki, vėl auginat gebą, randat, kas malonu, įgyvendinat prasmingai.
O tai gal klaidas apsimoka sąmoningai daryti?
Čia kaip pasiseks. Vieni žmonės gali daryti sąmoningai – jeigu tai, pavyzdžiui, juokingai atrodyti, kitaip apsirengti.
Juoko joga kaip tik apie tą sąmoningą „susimovimą“ – ateina intelektualūs, protingi žmonės ir daro visiškas nesąmones. Ar jūs galit nusimesti bent penkioms minutėms atsakomybę, kai nuolat už kažką atsakingi, turite statusą, visiems įsipareigoję, viską darote su nauda, nes „neduok Dieve“ be naudos – atrodysi kvailys.
Yra praktikos, kurios leidžia pabūti be naudos ir sąmoningai suklysti. Tada atsipalaiduoja psichika: „viskas ok, pasaulis nesugriuvo“. Ir gali toliau keliauti, bandyti, sau priminti: „aš mokausi“. Aš mokausi naują programą, mokausi būti vadovu naujam kolektyvui, mokausi būti tėtis, po reabilitacijos mokausi vėl vaikščioti.
Mes negalime sau leisti išbūti su įtampa, o kas po tos klaidos. Mokykitės išbūti su įtampa: ji jūsų nesugriaus ir nesuvalgys. Jei reikia paramos iš aplinkos – paprašykite jos. Pasakykite: „einu per sunkų laikotarpį, man reikia tavo palaikymo“. Ir pamokykite žmones, kokio palaikymo reikia: skambutis vakarais, vakarienė ir pan.
Ar tai ir yra procesas bei įprotis: mokytis klysti, atsikelti ir eiti? Ar tai nėra taip, kad arba turi vidinės jėgos, arba neturi?
Mes ir kalbam apie tai, kaip vidinės jėgos užsiauginti. Kiekvieną dieną stiprini savo fizinį kūną, mentalinį kūną, emocinį kūną, stiprini dvasią. Kasdien darai kažką fiziškai ir kažką dėl emocijų. Elementari treniruotė – pastebėti, ką dabar jaučiu ir ką man tai reiškia. Ir tai jau emocinė treniruotė. Kaip išreiškiu emocijas? Ar leidžiu sau išreikšti? Ar moku išbūti gėdoje ar kaltėje? Ar iškart bandau viską „išveikti“, kad niekas nepamatytų?
Daugelis įsivaizduoja, kad emocinis intelektas – tai nemalonių jausmų nebuvimas. Bet mes tiesiog pripažįstam: visos emocijos reikalingos, jos padeda atliekant funkcijas – apsaugo, padeda įveikti, sukurti, nukreipti.
Ir taip – galima save treniruoti sąmoningai: išbūnant emocijas, mokantis jas konstruktyviai išreikšti. Taip pat minčių treniruotė: ką galiu padaryti kasdien? Mokytis eilėraštį, dainos žodžius – tai ugdymosi įpročiai.
Tai rezoliucijas metam į šoną ir ugdomės įpročius?
Be įpročių formavimo nieko nebus.
Jeigu nieko nesumažinam savo gyvenime, o įnešam dar keturis didelius tikslus – tada gresia perdegimas. Jeigu nieko neatlaisviname, o tik pridedam, aišku, gresia sudegimu, perdegimu. Turime atlaisvinti vietos: turi įvykti askezė.
Na gerai, o jei jau žlugo rezoliucija – ir ką tada daryti?
Jeigu vis dar svarbu, jeigu savyje surandi smalsumo (nuo ko viskas prasideda) ir prasmę, kodėl tau tai reikalinga, tu pasiimi pamokas iš klaidos: kodėl griuvo, ko neišskyriau – laiko, miego, energijos. Susirenki patirtį ir, jei vis dar smalsu ir prasminga, vėl bandai ir vėl darai.
Ir pabaigai: kokią vieną generalizuotą mintį norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie mus klauso sausio pradžioje?
Visuomet pasitikrinkite, ką besumąstytumėt – ar tikslas, noras, svajonė – yra tikrai jūsų? Pasitikrinkite per kūno pojūčius: ar tai suteikia džiaugsmą, ar dar daugiau streso? Jeigu suteikia daugiau streso – tikslas vis dėlto ne jūsų – kažkas dar neišspręsta. Po tais tikslais gali būti mažesni tikslai, kurių dar nepadarėte. Kai padarysite juos – didesni tikslai bus džiaugsmingesni.
Kitas dalykas – nebijokite klaidų. Jūs irgi galite suklysti. Bet nereikia būti taip, kad „man vienodai, suklydau ir suklydau“. Jeigu jums smalsu, jūs susirinksite patirtį, sukaupę energiją eisite ir sieksite. Kiekviena klaida tebūnie pamoka ir nereikia jos bijoti.
Tuomet linkime realistiškų ir sąmoninigų sau tikslų. Ir atminkite, kad jei suklupsite, tai ne nesėkmė, o mokymasis.
Parengta pagal interviu su saviugdos specialiste ir juoko jogos trenere Kristina Laučiene. Laidą „Vakaro pokalbiai“ vedė Jonas Vitkauskas.
