Šiame „Vakaro pokalbių“ epizode kalbamės apie jogą ir ją supančius mitus: ar reikia būti lankščiam, ar joga skirta tik „dvasingiems“, ir kuo ji skiriasi nuo įprasto sporto. Studijoje – profesionali smuikininkė Agnė Doveikaitė, kuri pasuko į jogos, emocinio intelekto ir ekstatinių šokių pasaulį. Aptariame ir tai, kaip pradėti praktikuoti, kaip išsirinkti sau tinkamą kryptį bei ko tikėtis iš praktikos.
Agne, prašome trumpai pasakyti, kas čia atsitiko su tuo smuiku ir kodėl „pabėgote“ nuo Gidono Kremerio orkestro ir atsidūrėt ant jogos kilimėlio?
Iš tiesų smuikas dar gyvas iki šiai dienai – pagroju kartais savo malonumui, įdomius projektus. Tiesiog gyvenimas pasisuko į daugiau savęs tyrinėjimą, savęs atradimą, meditatyvią pusę, tai ir muzika pasisuko – atsirado meditaciniai koncertai, visai kita muzika nei grojau nuo pat šešerių metų. Nuo šešerių grojau tik klasiką, esu klasikinis muzikantas, be atostogų, be savaitgalių, praktiškai be žaidimų su draugais. Atsimenu iš vaikystės, kai vaikai žaidžia kieme vasarą, o tu turi griežti smuiku. Emocijų buvo visokių, bet žiūrint atgal – esu labai dėkinga už discipliną: net kai nenori, vis tiek eini groti, net kai nesiseka ar nenuotaika, vis tiek darai. Smuikas buvo mano pirmoji savęs tyrinėjimo laboratorija. Medituodama, vesdama jogą ar per ekstatinius šokius atradau tuos pačius dalykus, kuriuos atrasdavau repetuodama viena užsidarius kambaryje: susitelkimas į vidų, disciplina, vidinių kliūčių įveikimas, mintys „man niekada nepavyks“, ir vis tiek darai. Su smuiku reikia labai ilgo laiko, kad išgautum gražų garsą, taip pat ir jogoje – jei asana iš pradžių nesigauna, tai normalu, kūnas nepratęs, reikia laiko.
Bet jeigu reikėtų pasakyti apie jogą – viskas labai paprasta, viskas labai lengva, jums pavyks.
Dar prieš jogą – man įdomu, kas tie ekstatiniai šokiai?
Ekstatiniai šokiai atsirado, kai ieškojau savęs ir kaip save išreikšti. Grojant smuiku kūnas statiškas – juda daugiausia rankos. Pradėjo rastis kūne problemos, norėjosi išjudėti, išsilankstyti, išreikšti emocijas. Atradau šokio terapiją – sritį, kur per šokį išleidžiamos emocijos ir kūno stagnacijos. Ekstatiniai šokiai yra tarsi atšaka iš šokio terapijos. Nuėjau į vieną renginį ir be galo patiko: prisiminiau vaikystę, kai užsileisdavau muziką ir šokdavau. Beje, šokdavau ne pagal pop muziką – namie buvo baletų, operų plokštelių, šokdavau pagal klasiką, įsivaizduodavau, kad esu balerina. Ekstatiniai šokiai tą atgaivino ir davė jausmą: tu gali šokti tai, ką jauti. Atsipalaiduoji, pasikrauni energijos, jausmas kaip po geros treniruotės.
Šokio terapija panaši į meditaciją: per judesį „iššoki“ tai, kas vyksta, protas nurimsta, mintys dingsta, kūnas juda taip, kaip nori, o tu stebi ir seki paskui. Vieni ateina tiesiog išsitaškyti, kiti ieško gylio ir atsakymų.
O reikia mokėti šokti, būti plastiškam?
Ne. Netgi kuo daugiau „moki“ šokti, kartais būna sunkiau, nes taisyklės tave nugali. Kaip ir muzikoje: man reikėjo mokytis groti iš širdies, nes buvau išmokusi „teisingai“. Taip ir šokyje – esmė atsipalaiduoti nuo žinomų judesių, leisti kūnui judėti net keistai, net negražiai, ir paleisti mintį, kad kažkas žiūri. Nors niekas ir nekreipia dėmesio, visi užsiėmę savimi. Šokti iš vis nebūtina – gali tiesiog judėti taip, kaip tą vakarą jaučiasi. Aš pati iki tol nebuvau šokių lankiusi – būtent per šiuos renginius išlaisvėjo judesiai ir galimybė išreikšti save per kūną.
O dabar grįžkim prie jogos. Joga yra dvasinis patyrimas?
Gali būti dvasinis patyrimas. Bet svarbu, ko žmogus ieško. Vieni ieško gylio, meditacijos, dvasinio kelio. Kiti ieško pasimankštinti, pasilankstyti, duoti energijos kūnui. Joga atsiliepia į visus tuos poreikius.
Kuo joga skiriasi nuo sporto? Kam joga, jeigu yra sportas?
Sporte dažnai siekiam rezultato: sustiprėti, kad geriau veiktų širdis, raumenys, ištvermė. Jogoje irgi yra fizinė praktika, nes darai asanas, bet dar pajungi kvėpavimą. Kvėpavimas savaime duoda kitą savijautą nei tik sporto salėje būnant.
Jogoje gali būti labai lėta praktika – vienoje asanoje būni nuo dviejų iki penkių minučių ir tik kvėpuoji. Tada atsipalaiduoja giluminiai raumenys, fascijos, kurios laiko įtampą, kurių kartais net masažu nepavyksta atpalaiduoti. Ir po tokios jogos jautiesi ne tik fiziškai, bet ir emociškai, dvasiškai labiau atsipalaidavęs.
Sportas irgi gali „paleisti galvą“ – bėgimas, šokis padeda, nes nukreipi dėmesį.
Bet joga yra labai sena, dėl to apaugus mitais. Kokie tie mitai?
Pavyzdžiui, kad reikia būti labai dvasingu norint praktikuoti jogą.
Gali būti labai dvasingas ir praktikuoti jogą, bet nebūtinai. Joga turi daug krypčių, daug stilių, tai visą apimantis žodis. Šiuolaikinėje jogoje dažnai galvojam, kad joga yra asanos, bet joga gali būti ir gyvenimo būdas, požiūris į gyvenimą. Dvasingumas yra tik viena dalis.
Kaip joga kaip gyvenimo būdas? Kaip turėtų atrodyti žmogus, kuris taip gyvena?
Yra aštuoni jogos principai. Bet bendrai – toks žmogus būtų sąmoningas savo veiksmuose, matytų priežasties ir pasekmės ryšį, stengtųsi gyventi harmoningiau su savimi, su gamta, su aplinka.
O jeigu aš nenoriu gyvenimo būdo – noriu tiesiog ateiti į pamoką, pailsėti ir išeiti, be filosofijos?
Tu lygiai taip pat gali. Ateini kaip į treniruotę: asanos, kvėpavimas, ir vis tiek pasijauti kitaip. Ir beveik visada pamokos pabaigoje yra nusiraminimo momentas, ko sporto salėje dažniausiai nebūna.
Pabaigoje būna šavasana: po praktikos atsiguli, integruoji tai, kas buvo, pailsi. Mes vadinam tai poilsiu, bet iš tiesų šavasana veda į meditaciją.
O kokie tie aštuoni pagrindiniai jogos principai?
Jeigu renkamės jogą kaip kelią, yra aštuoni principai, apimantys visumą. Galima juos aiškinti skirtingai, bet trumpai:
Pirmas – yama: moralinės taisyklės, nekenkimas, sąžiningumas, susilaikymas nuo pagundų. Dažnai pasireiškia ir per gyvenimo pasirinkimus.
Antras – niyama: asmeninė disciplina, švara, savidisciplina. Praktika, kuri „įrėmina“ gyvenimą. Man tai siejasi su smuiku – kasdien kažką daryti, treniruoti valios raumenį.
Trečias – asana: kūno pozos, kūno praktika. Vakaruose dažniausiai būtent tai ir vadinam joga.
Ketvirtas – pranayama: kvėpavimo kontrolė. Taisyklingesnis, gilesnis kvėpavimas ramina kūną, mažina įtampą.
Penktas – pratyahara: jutimų atitraukimas, galbūt kažko atsisakome gyvenime. Tam tikras susilaikymas, atsisakymai.
Šeštas – dharana: koncentracija, dėmesio sutelkimas, kvėpavimo koncentravimas.
Septintas – dhyana: meditacija.
Aštuntas – samadhi: susiliejimas, ramybė.
Dažniausiai žmonės būna ties asana ir pranayama, o visa kita gali būti gilyn einant. Bet tai nėra dogma – nebūtina viską mokėti ar būti „nušvitusiam“, kad ateitum į jogą.
Ar šitie principai tinka visoms jogos rūšims? Nes dabar yra milijonas rūšių. Pavyzdžiui, joga su alumi – ar tokia būna?
Tokia yra, tikrai. Bet ar ji atspindi aštuonis principus – galima diskutuoti. Yra ir joga su gyvūnais, daug kam labai miela. Kartais tai labiau žaidimas: duoda smagų patyrimą, emocinį kontaktą, bet koncentracijos ten gali būti mažiau. Nors galima žiūrėti ir kaip į praktiką nekreipti dėmesio į dirgiklius.
Jogų rūšių yra įvairiausių, ir net „klasikinį“ pavadinimą turinčios pamokos skirsis, nes kiekvienas mokytojas veda šiek tiek skirtingai.
Kodėl taip yra – nėra vieno centro, kuris „išleistų“ taisykles?
Galima taip sakyti. Joga šakojasi ir kiekvienas aiškina truputį skirtingai. Yra Patandžalio sūtros – tokie trumpi užrašai, kuriuos mokytojai aiškina per savo matymą ir filosofiją ir tas nuvilnija kažkur. Kiekviena mokykla turi savo taisykles, savo tradiciją.
O kiek vakarų joga yra „tikra“ joga? Ar mes per daug nuėjom į fiziką, į pratimus?
Yra tame tiesos. Vakaruose mokytojai pamatė, kad žmonėms sunku tiesiog atsisėsti ir medituoti, todėl adaptavo praktikas – kad žmonės galėtų atlikti. Dėl to gali atrodyti, kad joga nutolo, bet ji tiesiog pritaikyta.
Man labai patinka derinys: Indija atneša klasiką ir discipliną, kad reikia daryti, net jei negali, o vakarai sako – priderinkim prie žmogaus, prie jo kūno galimybių, prie gyvenimo sąlygų. Aš mokiausi jungties su kineziterapija ir ten aiškiai matosi: yra asanų, kurias kineziterapeutai sako daryti tik su dideliu pasiruošimu, ne pradedantiesiems.
Man atrodo, vakarietiška joga puikiai dera mums. Ne visiems tinka mantros, ne visi gali medituoti, bet gali daryti fizinę praktiką, kuri atneša tą patį rezultatą – geresnę savijautą.
Kaip žmogui nustatyti, ar jam tinka joga? Ir kaip pradėti, jei žmogus nieko su joga neturėjęs, kaip aš?
Labai geras klausimas, nes aš irgi atėjau į jogą nieko bendra su ja neturėdama. Atėjau iš judesio šokio praktikų, bet pirmą kartą pabandžiau ir pasakiau: daugiau gyvenime nedarysiu. Tai buvo labai indiškas variantas, sudėtinga rūšis, per intensyvu mano kūnui, labai daug kvėpavimo intensyvaus, vos nepadusau. Buvo labai prasta patirtis. Kitą dieną skaudėjo visą kūną ir sakiau – ne man. Nors tuo metu lankiau karate, bet po jogos pirmosios labai blogai jaučiausi. Sukėlė neigiamas emocijas.
Dabar suprantu, aš suprantu kas įvyko: kūne gyvena įtampos ir emocijos, o tempimai gali „išjudinti“ emociją. Tą patį darom per šokį – tik šokyje iššoki, o čia statiškai, kvėpuodamas. Mane tada „paėmė“ piktis. Kūnas mena viską.
Po to buvo tarpas, kol draugė pakvietė į lengvesnę praktiką pradedantiesiems. Ten man labai patiko. Lankiau kelis metus, paskui vėl pauzės, praktika namuose.
Vėliau atsirado intensyvūs nugaros skausmai. Masažai nepadėjo, sportas ne iki galo, šokis irgi nepadėjo. Pradėjau praktikuoti paprastas asanas, kurias dabar pati duodu pradedantiesiems apšilimui, ir nugaros skausmai praėjo. Tada ir prasidėjo mano gilesnis kelias.
Ar pradžiai reikia mokytojo, ar galima pasižiūrėti YouTube?
Galima pasižiūrėti YouTube. Aišku, gyvoje pamokoje tave pataiso, o pats savęs taip nepataisysi. Bet pradėti galima: įsijungi lengvą seką, padarai, pakvėpuoji, pabaigoje nusiramini, ir jau jautiesi geriau. Tai vis tiek geriau negu nieko.
Yra ir mokamų pamokų su geriausiais pasaulyje jogos mokytojais.
Ko dar reikia pradedančiajam? Jogos kilimėlio?
Taip, kilimėlis svarbu. Ant grindų – gali skaudėti kelius. Daug asanų daroma ant kelių, kartais guli. Galima pasitiesti rankšluostį, bet svarbu, kad neslystų. Kilimėlis sukurtas taip, kad laikytų, nes kai kurios asanos ant rankšluosčio tiesiog slysta.
O kaip gauti didžiausią naudą?
Tada jau eiti į pamokas, gyvai. Tai daug duoda.
Ar yra kokių „ženklų“, kad jau laikas jogai?
Kai pažiūri į veidrodį – visada laikas [juokiasi].
Mano kelias buvo toks, kad pasidarė taip blogai, kad nebebuvo kito kelio. Bet esu girdėjus daug istorijų. Muzikų pasaulyje Lietuvoje anksčiau į jogą žiūrėta keistai – sakydavo „sekta“. Užsienyje buvo visiškai normalu: prieš koncertus darydavo pranayama praktikas, tempimus, kad išeitų į sceną geros formos. Man tada atrodė keista, bet dabar suprantu.
Tai kam reikia daryti jogą? Visiem? Ar tikrai visiems tinka?
Aš pasakiau „visiems“, bet dabar galvoju: gal visiems tinka, bet reikia atrasti savo rūšį ir savo būdą, kaip tu tai praktikuoji. Mano patirtis rodo – jei patekai ne pas tą mokytoją, ne ta rūšis, per intensyvu arba per lengva, per lėta – gali atmušti norą. Geriausias būdas – ieškoti, bandyti, įsigilinti į save.
Aš ilgai ieškojau lėtesnės jogos ir nuėjau į yin jogą, kur asanos laikomos nuo dviejų iki penkių minučių. Net pasibaigiau kursą, kad galėčiau ją vesti. Bet vedant supratau: šiuolaikiniam žmogui labai gerai dalis yin, bet jei visa pamoka tik yin, mums būna sunku išbūti, nes per greiti esame. Todėl derinu: dalis ramių asanų, dalis daugiau judesio.
Nors esu turėjusi ir tų ramių pamokų, tai mes jas vadiname “voliojamės visą pamoką ant kilimėlio”, bet jos duoda labai didelį atpalaiduojantį efektą. Žmonės po tokios pamokos labai gerai miega.
Kokias klaidas daro pradedantieji? Gal ateina su lūkesčiais?
Taip, lūkesčiai. Pavyzdžiui, „ateisiu į jogą ir nušvisiu“. Bet jei joga nepersikelia nuo kilimėlio į kasdienybę, į sąmoningumą, į vakarinę praktiką, tai žmogus gali lankyti daug metų ir kažkaip nevyksta.
Kiti lūkesčiai – kad nuo pirmo karto stovėsiu ant galvos, darysiu tai, ką mato Instagrame. Dalis tos jogos internete yra beveik akrobatika, jos ne visi gali padaryti. O mūsų kūnų galimybės labai skirtingos.
Man patinka, kad jogoje žiūrim į tavo kūną tokį, koks jis yra, ir ieškom jam būdo, kaip jam geriau jaustis, kaip jam būti harmoningiau, sveikatinant. Nebūtinai reikia būti labai lankščiam – kiekviena asana turi daugybę modifikacijų.
Kiek reikėtų užsiimti joga per savaitę ir kada galima tikėtis rezultatų?
Reikia nuoseklumo. Galima kasdien po truputį arba trys kartai per savaitę po valandą ar pusantros – irgi labai gerai.
Jei darai intensyviai, net kelis kartus per dieną – savaitę ar dešimt dienų, rezultatai matosi greitai. Bet jei po to sustoji, viskas nusėda. Jei darai kartą per savaitę, o po mėnesio vėl – tą kartą jausiesi gerai, bet rezultatas nesikaups.
O rezultatas dažnai yra tiesiog geras jautimasis: miegas, savijauta. Kartais ateini suirzęs, užlipi ant jogos kilimėlio, pakvėpuoji kelias akimirkas – jau geriau. Padarai porą asanų – dar geriau. Ir išeini nuo kilimėlio ir atrodo, kad dienos prastos nebuvo.
Ir pabaigai – vienas patarimas žmogui, kuris klauso ir galvoja: gal verta pabandyti?
Verta. Ir pradžioje siūlyčiau ieškoti pamokų pradedantiesiems. Jei bus per lengva – pereisite į kitą lygį. Bet nepradėkite nuo sunkių, sudėtingų praktikų, nes gali atmušti norą ilgam, kaip buvo man.
Ačiū už pokalbį.
Ačiū jums labai. Ačiū už pokalbį. Tai buvo „Vakaro pokalbiai“, aš Jonas Vitkauskas. Gero vakaro – na ir bėkite visi pirkti kilimėlių.
Parengta pagal interviu su sertifikuota jogos mokytoja (Yoga Alliance RYT-200) Agne Doveikaite. Laidą „Vakaro pokalbiai“ vedė Jonas Vitkauskas.
