Vaikų ir paauglių patyčios – itin opi ir aktuali problema dabartinėje visuomenėje, su kuria kovoti dedama daug pastangų. Tačiau galbūt vis dėlto patyčių priežastys slypi šeimoje? Kodėl vaikas tampa patyčių objektu? Kodėl patyčios – suaugusiųjų reikalas? Ir kodėl vaikai tyčiojasi? Psichologas Andrius Atas.
Ar paauglių patyčių priežastys slypi šeimoje?
Iš dalies tai galbūt ir tiesa. Žiūrint iš patirties, dirbant su patyčias patiriančiais vaikais ir paaugliais jau psichologo kabinete, dažnai matyti, kad vaikas turi menko savęs vertinimo problemą. Kartais atitinkamai pagal tai besielgdamas jis, pats to nenorėdamas, lyg ir atlieka kitų vaikų ydingą provokaciją. Tai yra būdamas įsitmepęs, piktas ar liūdnas, jis kitiems vaikams tarsi kelia klausimą, kas gi jam yra, koks jis yra ir ką jis iš tiesų giliai savyje jaučia ir galvoja. Pati pradžia būna kaip ir nekalta.
Atrodo, kad pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks yra patyčias patiriančio vaiko savęs vertinimas. Ir jei savęs vertinimas yra žemas, dažnai neišvengiame ir darbo su šeima. Reikia pasižiūrėti, kaip cirkuliuoja emocijos šeimoje, kokį palaikymą vaikas gauna iš tėvų ir panašiai. Tačiau viską suvesti į šeimą taip pat neteisinga, tą irgi reikėtų įsivardyti. Kalbant apie mokyklą ar net darželį, reikėtų įsivardyti, kokia yra formuojama bendra atmosfera. Ar skatinamas savo pranašumo demonstravimas, konkurencija, tai, kas potencialiai gali skatinti patyčias, ar priešingai – bendrystės jausmas, vaiko priklausymo grupei jausmas, kur kitas nėra konkurentas ar priešas, o draugas, su kuriuo galima patirti pozityvias patirtis.
Patyčios – suaugusiųjų reikalas
Šioje vietoje daug kas priklauso nuo pedagogo pozicijos. Jei tai naujas kolektyvas, arba nebūtinai, bet rugsėjis ir mokslo metų pradžia yra gera proga vaikams tai įvardyti. Kai pedagogas pasako visiems, kad esame vienas kolektyvas, siekiame ir sieksime, kad visiems būtų gerai, jei kažkam negerai, visiems irgi negali būti gerai ir panašiai. Tokios aiškiai įvardytos vertybės turi tendenciją slopinti savo pranašumo demonstravimo ar konkrečiai patyčių impulsus bendravime tarp vaikų.
Patyčių reiškinys yra labai susijęs su suaugusiaisiais ir didele dalimi yra suaugusiųjų reikalas. Kaip tėvai formuoja vaiko savęs vertinimą šeimoje ir kokių idėjų vaikui laikytis pasiūloma mokykloje. Aišku, ne taip jau retai patyčių priežastimi arba tiksliau – vaiko menkavertiškumo jausmo priežastimi – gali būti psichologinės traumos, kurias vaikas patirti gali nepriklausomai nuo to, kaip su juo bendrauja tėvai. Tėvai gali būti puikūs, bet vaikas vis tiek gali patirti kokią nors psichologinę traumą dėl artimųjų mirties, dėl kažkokių matytų įvykių, įvykių, kuriuose jis pats dalyvavo ar panašiai. Tad tokios psichologinės traumos didele dalimi prisideda prie vaiko menkavertiškumo jausmo.
Kodėl kai kuriems kyla noras tyčiotis?
Vaikai dažnai linkę elgtis pagal tą idėją, kuri jiems pasiūloma. “Jei būsi šauniausiais, bus gerai”. Ir vaikai, norėdami pateisinti suaugusiųjų lūkesčius, patys to nenorėdami gali perlenkti lazdą ir tapti negeranoriškais ar net agresyviais kitų vaikų atžvilgiu. Tą gali daryti visiškai normalūs vaikai, kurių neįvardysi kaip problemiškų. Tačiau yra kitas lazdos galas, kur patyčiomis gali užsiimti vaikai lygiai taip pat turintys menką savęs vertinimą, taip bandydami kompensuoti tą sunkų, negerą jausmą, kai jautiesi blogesnis už kitus. Tuomet, galima sakyti, gyvybiškai svarbu vaikui nesijausti paskutiniu blogų vaikų eilėje ir jis gali imti dėti pastangas agresyviai kažką pažeminti.