Priklausomybė nuo rūpesčio. Kodėl jaučiamės bejėgiai?

Priiminėti sprendimus kasdienėse situacijose, nors atrodo natūralu ir neišvengiama, vis dėlto ne visiems taip paprasta. Veikiausiai pažįstate bent vieną žmogų, iš kurio nuolat sulaukiate skambučių, kuomet jis prašo patarti kaip elgtis kiekviename žingsnyje. O galbūt patys esate tas skambinantysis? Tačiau kas mums trukdo priimti sprendimus? Kodėl jaučiamės bejėgiai kasdienėse situacijose? Kaip veikia ši elgesio schema? Iš kur atsiranda priklausomybė nuo rūpesčio ir ką tokiu atveju daryti? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Kodėl jaučiamės bejėgiai?

Kai kurie žmonės, nors yra suaugę, vis dar jaučiasi bejėgiai kaip vaikai ir jiems atrodo, kad kažkas turi padėti susitvarkyti su kasdienėmis situacijomis. Tarkime, žmona ar vyras pametė raktą ir, vietoje to, kad galvotų, ką dabar daryti, iš karto puola skambinti savo sutuoktiniui, kad gelbėtų. Arba baigėsi benzinas – gelbėk, pats vienas nesusitvarkysiu. Dažniausiai skambina tėvams, arba visiems iš karto. Atrodo, kad tam žmogui trūksta intelekto, nors to intelekto iš tiesų yra. Jei niekam nebūtų įmanoma paskambinti, paaiškėtų, kad puikiausiai išeina susitvarkyti ir išspręsti kasdienes problemas bei priimti gerus sprendimus. Tačiau žmogus tarsi užprogramuotas to savo intelekto nenaudoti ir nuolat prašinėti pagalbos ir patarimų iš kitų.

Beje, jie mėgsta eiti pas psichologus ir klausinėti, ką daryti kiekvienu savo gyvenimo klausimu. Jei psichologas “pasikabina” ant to kabliuko ir pradeda patarinėti, ką tam žmogui daryti, kartais jis tais patarimais naudojasi, kartais nesinaudoja, tačiau jis niekur nejuda, nesimoko spręsti pats. Kitą kartą jis ateina ir atsineša kitą klausimų sąrašą ir nori kitų patarimų. Tačiau kodėl taip yra?

Baimė suklysti

Tokie žmonės labai bijo padaryti klaidą. Jiems atrodo, kad klaida – tai kažkas klaikaus ir dėl to jie bando apsidrausti. Vaikystės jų labai įvairios. Dažniausiai tai vaikystė, kur tėvai juos hiperglobojo ir jie įprato patys nieko nespręsti, tačiau vienas-kitas žmogus atvirkščiai – labai anksti subrendo, turėjo rūpintis broliais ar seserimis, ar su tėvais vyko kažkokie kataklizmai, ir pas jį liko noras pabūti vaiku. Jis randa partnerį ir staiga suvaikėja, jaučia saldumą būti priklausomu nuo kito žmogaus.

Tačiau esmė ta, kad toks žmogus jaučia labai didelį nerimą, kai turi nuspręsti pats. Tie, kas neturime tokios schemos, net neįsivaizduojame, kokį nerimą jie jaučia, ir iš tiesų jie nejaučia jokio pykčio tiems, kas juos per daug globojo vaikystėje. Savo viduje jie nėra atradę, kad tai nieko gero, jog neleido normaliai išsivystyti jo savarankiškumui. Kiekvienas dvejų metų vaikas labai nori pats eiti, judėti, kalbėtis, bet kažkas jam sutrukdė. Natūraliai mes savo viduje turime poreikį būti savarankiški. Tad tokie žmonės turi savo viduje kažkaip surasti tą sveiką suaugusįjį ir ištverdami nerimą, su jo pagalba pradėti spręsti problemas. Padaryti klaidą, bet pasiryžti užkirsti kelią sau kreiptis į visus globotojus.

Dar žiūrėkite: