Paauglio kontrolė – vaiko gerovei ar tėvų ramybei?

Paauglystė su savimi atsineša ir daug rūpesčių bei galvos skausmo tėvams. Natūralu, jog nenorime ir bijome, kad siekdamas pažinti jį supantį pasaulį mūsų paauglys vaikas pasuks klystkeliais, tad norime nuolat žinoti ir galbūt net kontroliuoti, ką jis veikia ir kuo gyvena. Tačiau ar tikrai kontrolė reikalinga paties vaiko gerovei? O gal taip tik norime nuraminti save pačius? Kokių pasekmių vaikui turi perdėta kontrolė? Ir kokiais būdais galime pasiekti geresnių rezultatų? Šeimos ir vaikų psichologas Andrius Atas.

Mūsų visuomenėje tėvai suvokia gerą tėvystę tik kaip kuo didesnę ir absoliučią vaiko gyvenimo ar tam tikros situacijos kontrolę. Pradiniam mokykliniam amžiui tai per daug gal ir netrukdo, nors pasitaiko visko. Tačiau paauglystėje tėvų įsitikinimas, kad viską reikia kontroliuoti, kad absoliučiai viskas turi būti stebima ir žinoma, yra žalingas ir gali paaugliui trukdyti laisvai kvėpuoti.

Lietuviškoje auditorijoje tai gali skambėti kaip erezija, tačiau gerai yra tiems paaugliams, kurių tėvai nebijo protingos rizikos. Paaugliai pasakoja, jog kai tėvai juos kažkur išleisdami pasako, jog juos myli ir jais pasitiki, jie tų žodžių nepamiršta ir atsimena provokuojančiose situacijose. Tas pasitikėjimas yra vienas iš svarbiausių dalykų, kurie augina būsimo suaugusiojo asmenybę.

Kaip tuomet veikia atvirkštinė situacija, kai tėvai vaiką kontroliuoja?

Tiesos dėlei reikėtų pažymėti, jog dažnai paaiškėja, kad tokiu elgesiu tėvai rūpinasi savimi ir savo ramybe, o ne vaiko nauja patirtimi ir jo poreikiu suprasti šį pasaulį per savo patirtį ir ilgainiui kaip suaugusiam žmogui integruotis į visuomenę. Nepasitikėjimas apskritai yra nuodas santykyje tarp žmonių. Be pasitikėjimo žmonės apskritai negali būti džiaugsmingi gyvenime. Laimingi vaikai tų tėvų, kurie, net ir vaikui suklydus, sugeba jam duoti taip vadinamąjį pasitikėjimo kreditą.

Tokiu atveju tikriausiai ir mažiau konfliktų kyla?

Kitas jautrus klausimas yra tai, kad tėveliai negali būti tikri, kad jų vaikas užaugs toks, koks jie tikisi ar įsivaizduoja. Mūsų vaiko didybė ir grožis nėra apibrėžiamas mūsų įsivaizdavimo ir fantazijos ir, galbūt, ačiū Dievui. Tai, kaip užauga mūsų vaikas, tėvai tikrai nėra galutiniai jo gerumo ekspertai. Galutiniai ekspertai yra visuomenė, vaiko draugai ir tas ratas, kuriame jis yra.

Pateiksiu pavyzdį. Pažįstu keletą puikių žmonių, kurių tėvai buvo visiškai tikri, kad vaikas nuėjo ne tais keliais, kuriais reikia. Tačiau tai yra puikios, įdomios asmenybės, su kuriomis įdomu kalbėtis valandų valandas. Juos būtų galima įvardinti kaip tik kaip retus žmones, kurie kuria grožį ir džiaugsmą aplink save. Dėl to man tai yra puikus pavyzdys, kad mes, tėvai, nesame galutiniai ekspertai to, kaip mūsų vaikas užaugo. Gal kartais kažko ir nesuprantame, bet vaikas gali būti laimingas net ir tuomet, kai mums tai atrodo ir nesuderinama su laime. Ir tai labai dažnai nutinka. Vaikai būna labai laimingi, kai tėvai leidžia jiems būti laimingais tokiu būdu, kuriuo jie ir yra laimingi, o ne brėžti jiems scenarijų.

Tad ar tai reiškia, kad kontoliuojantys, nepasitikintys ir kažko iš vaiko besitikintys tėvai neleidžia savo vaikams atsiskleisti ir parodyti tų savybių, kurias vaikas priešingu atveju galėtų atskleisti?

Palyginkime žmogų – vaiką, paauglį – su augalu. Kada augalas geriausia įgyja visas savo savybes ir gali tikrovėje, ne šiltnamio sąlygomis, geriausiai išgyventi? Tikriausiai tada, kai gali laisvai plėtoti savo genetines ir kitokias duotybes. Ir jei tas augalas pastoviai genimas, karpomas, jam uždengiama šviesa arba atvirkščiai – jis tempiamas per jėgą į viršų, su pirštais skleidžiami žiedai greičiau, nei jis pats to norėtų, augalas apskritai gali būti bevaisis arba net žūti. Ši logika galioja ir auginant vaikus. Auginimas gal ir nėra geras žodis – gyvenant su vaikais ir paaugliais geriausia yra jų palaikymas ir skatinimas, o ne draudimai, ribojimai, kontrolė ar panašiai.

Dar žiūrėkite: