Kartais iš didelės meilės ir rūpesčio nejučiomis imame kone viską daryti už vaiką. Juk kiekviename žingsnyje įžvelgiame, kas galėtų nutikti ne taip. Arba tiesiog norime, kad vaikas mėgautųsi savo vaikyste ir dėl nieko nesuktų galvos. Tačiau kodėl vaikui žalinga per didelė globa? Kas vyksta vaiko viduje, kai viską padarome už jį? Ir kaip tai veikia vaiko savivertę? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Ką patiria vaikas?
Sveiki, šiandieną norėčiau su jumis pasidalinti tuo, kas vyksta vaiko viduje, kai tėvai per daug už jį padaro. Tuo metu giliai vaiko viduje kyla jausmas, kad, turbūt, be kitų pagalbos jis negali nieko padaryti. Arba gali padaryti tik labai nedaug. Jam atrodo, kad dėl to yra silpnesnis, prastesnis, jo galios yra mažesnės. Tad natūralu, kad vaikas taip ima mažiau pasitikėti savimi. Iš tiesų, vaikas nesitreniruoja daryti šių dalykų, jo vidiniai, emociniai, savarankiškumo raumenys nesitreniruoja ir jis iš tiesų gali padaryti mažiau. Vaikas sau pasitvirtina tą jausmą, kad yra iš tiesų mažesnės vertės, kažkas su juo yra negera.
Kodėl tai vaikui žalinga?
Tad taip norėdami gero ir pradžioje nesprasdami, kad vaikui žalinga, galvodami, kad yra gerai, jog ką nors padarome už vaiką, sukuriame situacijas, kai vaiko savivertė negali formuotis, vaikas pats nejučia pradeda jaustis prastesnis, jo savivertė mažesnė. Jis gali pradėti pykti ant kitų, aplinkinių. Taip pat šioje vietoje svarbu paminėti, jog kai patiriame sėkmę ir kažką padarome, mūsų smegenys išskiria dopaminą. Tai yra pasitenkinimo, savo vertės supratimo hormonas, mums tuo metu būna gera. Galite įsivaizduoti save. Kai darote kažkokį sunkų darbą, kuris jums galbūt tuo metu ir nepatinka, tačiau vis tiek jį padarote, jums būna gera. Tad jei už vaiką padarote per daug, atimate iš jo galimybę gauti tą dopamino pliūpsnį, jo pasigaminti ir patirti jausmą, kad jis gali.
Tad norėčiau atkreipti dėmesį, jog reikėtų skatinti vaiką, kad vaikas atliktų įvairias veiklas, darbus, kad vaikas kiek įmanoma savarankiškiau dalyvautų emociniame bendravime pagal savo amžių ir galimybes. Tai tikrai nėra vaikystės ar gyvenimo atėmimas iš vaiko, kaip tik suteikiame vaikui galios, emocijų, tų hormonų, kurie jam reikalingi. Turėtume pagalvoti apie tai, kad vaikas kažkada išeis iš mūsų namų, pradės gyventi savo gyvenimą. Suteikdami jam gebėjimus veikti savarankiškai, būti ir bendrauti, be abejo, pagal savo amžių, suteiksime jam didelę dovaną. Tačiau, žinoma, tuomet, kai vaikui tikrai kažkas nesiseks, ar kai jis jausis blogai, mes turėtume būti tas saugus uostas, į kurį jis galėtų sugrįžti.
