Su nesėkmių baime savo gyvenime neretai susiduria ir suaugusieji. Tačiau itin jautriai ją išgyventi galima dar vaikystėje. Vaikas tampa apatiškas, atsisako įvairių veiklų ar spyriojasi. Tačiau kodėl vaikai bijo patirti nesėkmę? Kaip susiformuoja nesėkmių baimė? Kaip tai atpažinti? Ir koks mūsų elgesys gali daryti įtaką šios baimės formavimuisi arba įveikimui? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.
Pakalbėkime apie problemą, su kuria dažnai susiduria ir vaikai, ir suaugusieji, ir šeimos. Tai – nesėkmių baimė. Gana dažnai tai gali būti maišoma su apatija, egocentrizmu, atrodo, kad vaikas daro tik tai, ką nori. Ir iš tiesų, požymiai, apie kuriuos kalbėsiu, gali pasireikšti dėl daugelio priežasčių. Tačiau gana dažnai nesėkmių baimė yra nepakankamai įvertinama ir nepastebima, ir tai gali trukdyti gyventi pilnavetį gyvenimą. Tad iš ko galime suprasti kad vaikai bijo patirti nesėkmę?
Kaip atpažinti nesėkmių baimę?
Pirmiausia, vaikas visiškai nenori ir atsisako imtis naujų veiklų. Gali būti, kad vaikas ką nors daro, jam šiek tiek nepavyksta, jis tai meta ir daugiau nebenori. Taip pat galime pastebėti, jog vaikas dažnai įsitempęs, patiria stresą, be priežasties ką nors darant įvyksta pykčio protrūkiai. Atrodytų, jog vaikas gabus ir protingas, galbūt, kartais trūksta kokių nors įgūdžių. Vis dėlto nežinia, dėl ko, “lygioje vietoje” kyla pykčio protrūkiai, kartais isterija, pasipriešinimas, vėliau pereinantis į agresiją. Taip pat gali būti, kad vaikas abejingai viską vadina nesąmone, veikla, skirta tik mažiems vaikams, nors iš tiesų ji atitinka vaiko amžių ir jo galimybes. Tad kodėl taip nutinka ir kaip galime atskirti, ar vaikai bijo patirti nesėkmę, ar šie požymiai išduoda kitas problemas?
Be abejo, tai bus bendri bruožai. Vis dėlto, jei jums kas nors kelia nerimą, galbūt, vertėtų pasikonsultuoti su specialistu ar pasidomėti giliau. Galime pastebėti, kad vaikas iš pradžių būna kuo nors susidomėjęs ir rodo norą arba stebi, kaip kiti ką nors daro. Tačiau, kai pasiūlome jam tuo užsiimti, staiga atsitraukia. Taip pat gali būti, kad vaikas bando ką nors daryti, tačiau, kažkam šiek tiek nepavykus, viską meta ir jam tai tampa nebeįdomu. Galime pastebėti ir atvejus, kai vaikas lyg norėtų kuo nors užsiimti, stebi, rodo susidomėjimą, tačiau kai jam tai pasiūlome, kyla atmetimo reakcija. Ji gali būti pasyvi, kai vaikas sako, jog jam neįdomu, arba aktyvi ir pasireikšti agresija ar pykčiu. Tad vertėtų sekti savo bei kitų suaugusiųjų elgesį ir pamąstyti, ar vaikas nėra patyręs to, ką dabar įvardysiu.
Kodėl vaikai bijo patirti nesėkmę?
Vienas iš tokių dalykų gali būti tai, kad vaikas auga aplinkoje, kurioje jis orientuojamas tik į rezultatą. Pavyzdžiui, sakoma, jog jis bus šaunus tada, kai pasieks reikiamą rezultatą. Sudėtingiau būna tuomet, jei vaiko gerumas ar meilė jam priklauso tik nuo rezultato. Gali būti, jog mes tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai transliuojame vaikui žinutę (nebūtinai verbaliai), kad jis bus mylimas ir priimtas tik tuomet, kai atitiks tam tikrus standartus ir pasieks rezultatus. Kiekvienas iš prigimties nori būti reikšmingas ir svarbus. Jei jaučiame, kad jei mums nepavyks ko nors padaryti, mūsų nemylės ir nepriims, geriau užbėgsime įvykiams už akių ir sakysime, kad nenorime to daryti apskritai. Tam tikra prasme perimame kontrolę. Vadinasi, išvengsime tokios situacijos ir geriau iš karto pasirinksime ne visai tinkamą kelią, nei būsime nuvertinti už nepasiektą rezultatą. Tad taip tikrai gali nutikti, jei vaiką orientuojame tik į rezultatą, tačiau nepastebime proceso ir nevertiname vaiko pastangų.
Nuolatinė kritika
Taip nutikti gali ir tais atvejais, jei vaikas patiria dažną ar nuolatinę kritiką. Pavyzdžiui, jei mažas vaikas sugalvoja, jog nori išplauti indus, jis įsivaizduoja, kaip bus smagu, kaip jį už tai įvertins, kaip mama džiaugsis, nes jai padės. Tad vaikas ima plauti indus, ir nesvarbu, kad galbūt po to reikės šiek tiek perplauti ar kad liko betvarkė, jei pagal savo amžių jis dar nesugeba to padaryti tvarkingai. Tačiau jei vaikas tikisi džiaugsmo ir paskatinimo iš tėvų pusės, o atėję mama ar tėtis pradeda rodyti, jog vienoje vietoje liko bala, kitur reikia perplauti, susierzina ir sako, jog kitą kartą verčiau plaus patys, nes taip bus greičiau, vaikas vis mažiau ir mažiau norės ką nors daryti, ypač tuos dalykus, kur nėra tikras, ar jam gerai pavyks.
Aukšti lūkesčiai
Taip pat su nesėkmių baime susiję ir labai aukšti lūkesčiai. Mes tikimės iš vaiko to, ko jis tuo metu dar negali, nemoka, kam jis dar nėra pasiruošęs. Sakykime, skiriame mokykloje vaikams bėgti tam tikrą atstumą, kilometrą ar kelis šimtus metrų. Gali būti, jog žinome, kad pagal amžių tai – tinkamas atstumas vaikui ir kad vaikai gali jį įveikti. Tačiau vienas berniukas ar mergaitė treniravosi kelis metus ar kelis mėnesius, nuolat fiziškai juda, o kitas vaikas galbūt sirgo sunkia liga ir neseniai pradėjo po truputį judėti.
Be abejo, tai iliustracinis pavyzdys. Jei vaikams duosime tą patį tikslą ir vertinsime juos pagal tą patį lūkestį, be abejo, silpnesnis vaikas tokiu būdu to lūkesčio nepasieks. Jei tikslą kelsime palaipsniui, tikėtina, kad bus kitaip. Tačiau jei vertinsime vaiką pagal iškeltą bendrą tikslą, jis nuolat bus nepakankamas, nuolat bus nepakankamai geras ir, tikėtina, kad ilgainiui apskritai atsisakys sportuoti, nebenorės to daryti ir liks toje pačioje vietoje arba dar sunkesnėje.
Lyginimas ir pašaipa
Taip pat norėčiau paminėti vieną mūsų kartos rakščių – lyginimą. Greičiausiai nemažai mano kartos žmonių buvo lyginami ir auklėjami lyginant bei tikintis, kad tai paskatins pasitempti. Tačiau per daug nesiplėsdama norėčiau paprašyti iš visų jėgų stengtis atsisakyti lyginti, kas geresnis, o kas blogesnis. Vienintelis žmogus, su kuriuo galime lyginti vaiką, yra jis pats. Jei vertiname jo progresą, procesą, jo pastangas, tai puiku. Tačiau lygindami jį su kitais vaikais, labai greitai galime susidurti su situacijomis, kai vaikai bijo patirti nesėkmę.
Žinoma, jei trūksta įvertinimo ir mes, kad ir draugiškai, pasišaipome, tai taip pat turi neigiamų pasekmių. Sakysime, nieko blogo, jei atlaidžiai besišypsodami perimame iš vaiko nešti sunkų maišą, tačiau jei pažvelgtume į šią situaciją vaiko akimis, vaikui gali atrodyti, kad jo pastangos yra nevertingos ir jis veikiausiai nebenorės stengtis toliau. Tad pagalvokime apie tai, kaip elgiamės, ką darome, pasistenkime keisti savo elgesį ir tikėtina, kad vaikas nebijos patirti nesėkmę arba galės šią baimę įveikti lengviau.
