Nors kritikos negalime išvengti nei vienas, vis dėlto, ko gero, pastebime, jog vieni į kritiką reaguoja ramiai, o kiti iš karto susierzina ar pasimeta. Tačiau kodėl taip yra? Kodėl skirtingai suvokiame kritiką? Kaip mąsto negatyvistai ir pozityvistai? Ir kaip kritika atrodo jų akimis? Psichologas Olegas Lapinas.
Pozityvistas ar negatyvistas?
Daug kas priklauso nuo to, kam tą kritiką išsakome. Yra tokių žmonių, kurie į kritiką žiūri šiek tiek sutrikę – pozityvistai. Pozityvistai – tai žmonės, kurie mato tai, kas yra, pavadina tai, kas yra ir, jei ir paneigia, vis tiek užbaigia tuo, kas yra. Pavyzdžiui:
“Man patinka ši knygelė, ji panaši į prieš tai buvusią knygelę – ne, aš turbūt nenorėčiau dar vienos tokios knygelės, bet apskritai aš dabar einu valgyti”.
Tokiam žmogui kritika bus sutrikimas. Jei jūs tokio žmogaus paklausite, ar ta knygelė jam vis dėlto patinka, ar ne, jis tai priims šiek tiek sutrikęs – kaip tai suprasti? Kas ne taip? Tačiau jei žmogus yra negatyvistas, tokiam žmogui kritika bus ženklas, kad jūs pastebite kažką svarbaus. Jei jūs negatyvisto paklausite, ar jis knygelę nešis su savimi, jis galėtų atsakyti maždaug taip.
“Nemanau, kad ją nešiuosi namo, bet gerai, kad davei man tokią mintį, nors, tiesą sakant, netikiu, kad ši knyga turi išliekamąją vertę”.
Negatyvistas jūsų kritikos nesupras kaip trikdančio faktoriaus. Jis tai priims kaip konstruktyvų pasiūlymą. Abu, tiek pozityvistas, tiek negatyvistas, supras, kad jam nepritariate ir abu stokos meilės. Tačiau, nepaisant to, negatyvistui kritinis pasakymas atrodys bent jau kaip rūpinimasis juo. Mes atskiriame rūpestį nuo meilės ir negatyvistas supras, kad jo šiuo metu nemylite, tačiau jis bus dėkingas už tą konstruktyvią pusę, kurią jis ir pats yra linkęs naudoti savo kalboje. Negatyvistas pradeda nuo “ne”, paskui kažką teigia ir užbaigia vėl paneigdamas.
Pavyzdžiui, jei paklaustume, ar negatyvistas eina pietauti, jis galėtų atsakyti”
“na, nesėdžiu juk čia vienas alkanas, šiandien gal ir nueisiu papietauti, bet nežinau, kažkaip skrandis neprašo…”.
Tačiau jei tą patį klausimą užduotume pozityvistui, jo atsakymas galėtų būti panašus į šį:
“žinoma, kad eisiu ir net jau žinau, kur. Man nepatinka visokios picerijos, tačiau už tai išbandysiu naują tailandietišką virtuvę”.
Vadinasi, pozityvisto “formulė” yra taip-ne-taip, negatyvisto “formulė” – ne-taip-ne.
