Kad ir kiek aplinkinių mus suptų, kad ir kiek draugų ir mylinčių artimųjų turėtume, veikiausiai niekas negalės mūsų suprasti taip gerai, kaip mes patys. Ir nors idealiu atveju sau turėtume būti geriausi draugai ir besąlygiški palaikytojai, neretai nutinka ir taip, jog tampame savo pikčiausiais priešais. Tačiau kaip atsiranda tokios menkumo ir gėdos schemos? Koks elgesys joms būdingas? Kodėl išsigalvojame trūkumus, kurių daugiau niekas nepastebi? Ir kaip turėtume išmokti į save žvelgti? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Teisiame save už menamus trūkumus
Esant šiai problemai, svarbiausiuose gyvenimo aspektuose žmogus jaučiasi blogas, nepageidaujamas, menkesnis. Jis mato savo trūkumus ir mano, kad jei kas nors pamatytų, koks jis iš tiesų yra, jis tikrai būtų pasmerktas. Ypač jei jį pamatytų reikšmingi žmonės, autoritetai, daug pasiekę draugai. Pažvelgę tarsi pro rakto skylutę į tokio žmogaus tikrąjį gyvenimą jie vienareikšmiškai pasibaisėtų. Dėl to esant šiai schemai atsiranda labai didelis jautrumas kritikai, atstūmimui bei kaltinimams. Tuomet žmogus be perstojo lyginasi su kitais – yra geresnis, ar blogesnis. Jis jaučiasi nesaugiai šalia kitų ir patiria gana daug gėdos, nejaukumo jausmo per visiškai įsivaizduojamus trūkumus.
O trūkumai, galiu pasakyti pagal savo klientus, gali būti patys keisčiausi. Pavyzdžiui, labai daug merginų, vos ne kas trečia, jaučiasi katastrofiškai negražios. Tai juokinga, nes tos, kurios taip jaučiasi būna tikrai ganėtinai gražios merginos. Arba visai nemažai žmonių jaučiasi kvaili, nemokantys kalbėti, argumentuoti, nemokantys bendrauti, nesugyvenamo charakterio – ko tik nesu girdėjusi. Paprastai tokią kritiką jie yra girdėję iš savo tėvų arba juos prižiūrinčių žmonių arba pasilygino ar buvo palyginti su savo klasiokais, draugais ir nuvertinti. Galbūt jie patyrė kokią nors didelę gėdą, nesėkmę. Pavyzdžiui, viena klientė pasakojo, jog mokykloje pas ją rado utėlių ir visa klasė nuo jos nusisuko ir nebendravo ir ji visiškai nusivertino.
Kai būti savimi – neįmanoma
Tad tokie dalykai vaikui taip lengvai nepraeina ir žmogus gali visą gyvenimą jausti nesuvokiamą savęs nevertumo jausmą ir kaltina save. Dėl to jis nuolat yra įtampoje ir negali atsiverti ir parodyti savęs tokio, koks yra iš tiesų. Jis negali tiesiai pasakyti savo minčių, savo jausmų, nes tie jausmai jam atrodo gėdingi. Yra posakis “būti savimi”. Tačiau esant šiai problemai būti savimi praktiškai neįmanoma – žmogus nuolat stengiasi rodytis geresniu, nei yra ir kuo jis labiau rodosi, tuo labiau jo gėda užaštrėja, tuo didesnė įtampa, tuo sunkiau būti savimi. Ypač sunku būti savimi konkurencingoje aplinkoje, kurioje vien “spindintys” žmonės, o feisbukas šiais laikais šią problemą labai paryškina visiems, kurie ją turi.
Tuomet žmogus gali bandyti viską daryti labai tobulai ir perfekcionistiškai arba kompensuoti tai kitoje srityje. Jei mergina jaučia, kad ji negraži, tai bent jau bus tobula darbuotoja – vyrai taip pat tai dažnai daro. Tokie žmonės gali imti vengti visų situacijų, kur įmanomas koks nors nuvertinimas ir užkerta sau karjeros ir bendravimo galimybes. Yra labai daug vienišų žmonių, kurie net neužsirašo į pažinčių svetaines, nes akivaizdu, jog jei užsirašysi, tau niekas nerašys arba atstums ir taip parodys, kad esi visiškas niekas, su kuriuo galima taip elgtis. O viduje tokie žmonės tuo ir įsitikinę – kad jie yra visiškas niekas.
Rasti savyje suaugusio žmogaus balsą
Žinoma, toliau seka ir alkoholis ir persivalgymas ir raminamieji ir bandymas kažkiek pasikoreguoti ir panašiai. Žinoma, gali būti, kad žmogus turi kažkokį trūkumą. Pavyzdžiui, galbūt mergina, norinti užsirašyti į pažinčių portalus, turėtų numesti šiek tiek svorio – labai nedaug, arba jai tiesiog reikėtų kitaip rengtis. Gal tas trūkumas yra, tačiau dažnai jis būna labai nedidelis. Tačiau žmogus net nebando taisyti mažų trūkumų, nes yra įsitikinęs, jog yra toks niekam tikęs, kad net neverta nieko daryti. O iš tiesų – verta ir net tas mažo trūkumėlio pataisymas gali labai daug pakeisti.
Tačiau didžiausia bėda ta, kad, atrodytų, nėra to sveiko suaugusio žmogaus balso. Kad ir kiek aplinkinių tvirtintų, kad mergina yra tiek pat simpatiška, kiek ir daugelis jos amžiaus merginų, tai niekaip nepaveikia. Egzistuoja vaikiškas įsitikinimas ir šioje vietoje reikėtų pačiam pabandyti surasti savo sveiką protą ir pagalvoti, kaip būtų, jei kitas žmogus būtų tokios išvaizdos arba kitas žmogus taip nemokėtų argumentuoti – ar jį nubaustume kaip visišką nevykėlį? Reikėtų pabandyti kantriai ir gražiai pažvelgti į save, tarsi būtume tėvas ar motina tam nevertam vaikui, ir nuolat save guosti, kad su mumis viskas gerai ir esame tikrai niekuo neblogesni už kitus.
