Kaip jau ne kartą girdėjome, psichologinė vaikystės trauma yra, ko gero, pagrindinis mūsų psichologinių problemų suaugus šaltinis. Emociškai apleisti vaikai suaugę dažnai negali suprasti savo emocijų, jausmų, tai sukelia įvairių pasekmių jų asmenybei, o, galiausiai, dažnai perduoda šią “estafetę” ir savo vaikams. Tačiau kas yra emocinis apleistumas? Ką reiškia būti emociškai apleistam vaikystėje? Kokie gali būti emocinio apleistumo požymiai? Ir kaip jis pasireiškia mums jau suaugus? Psichologas Julius Tilvikas.
Ką vaikui reiškia apleistumas?
Vaikystės trauma – nereta tema, kuria išgirsite mane kalbantn ar rašant. Tačiau dažnai pasislepiantis šios temos kontekstas – tai emocinis apleistumas. Tai taip pat viena iš psichologinės vaikystės traumų rūšių. Kad geriau suprastume, ką tai reiškia, pradėkime nuo to, kas vaikui apskritai yra apleistumas.
Vaikui apleistumas – tai būsena, kai jis visiškai negauna ar gauna nepakankamai kažko, kas galėtų turėti neigiamos įtakos jo tolimesniam gyvenimui. Kad būtų paprasčiau, pradėkime nuo medicininio palyginimo. Naujausios studijos teigia, kad jei vaikui trūksta vitamino D, yra labai didelė tikimybė, kad jam suaugus išsivystys kardiovaskuliarinė liga. Tai naujausi medicininiai duomenys ir jie gana aiškūs. Nevalgai maisto, kuriame yra vitamino D, negauni saulės šviesos – ir štai, užaugi ir turi širdies arba kraujagyslių liga. Tačiau kaip yra su emociniu apleistumu?
Emocinis apleistumas
Emocinis apleistumas – tai tokia apleistumo rūšis, kai vaikas negauna pakankamo emocinio atsako ir emocinio palaikymo augdamas. Kokios to pasekmės? Vaikas, užaugęs ir negalėdamas gauti emocinio atsako ir emocinio palaikymo, ir, apskritai, jei patys to vaiko tėvai kažkada vaikystėje buvo emociškai apleisti, suaugę jie vaikui negali duoti to, kas yra reikalinga – empatijos, gebėjimo suprasti jo emocinį pasaulį, gebėjimo padėti išgyventi sunkiomis emocinėmis akimirkomis ir panašiai. Galėtume sakyti – na, ir kas čia tokio? Kai liūdėdavau, nieko nevykdavo, negaudavau jokio atsako, na ir kas? Toks žmogus suaugęs greičiausiai kentės nuo persekiojančio tuštumos jausmo, mažos savivertės, greičiausiai turės narcisistinių bruožų – visa tai susideda į vieną visumą, kuri iš esmės sukuria dar vieną suaugusį žmogų, kurio emocinis intelektas pakankamai neišvystytas.
Kodėl ši tema yra slidi? Neretai nuo emocinio apleistumo vaikystėje kentėję žmonės, nesupranta savo emocijų ir net nežino, kad adekvačiai jų nesupranta. Jiems emocijos atrodo visiškas “kosmosas” ir emocingi ar empatiški žmonės emociškai apleistiems žmonėms gali kelti baimę ir nesupratimą. Įsivaizduokime, kad toks žmogus sukuria šeimą, turi vaikų ir tuomet “estafetė” perduodama ateities kartoms. Jei kažko apie save nežinai – tuomet ir nežinai, kad nežinai. Taip yra ir su emociniu apleistumu. Žinoma, gera žinia yra ta, kad, priešingai, nei minėta kardiovaskuliarinė liga, kuria susirgę jau turime taikytis su pasekmėmis, emocinio apleistumo sukeltas žaizdas galime išsigydyti psichoterapijoje. Žinoma, tai nėra paprastas ir lengvas procesas, tačiau įmanoma tapti emoškai raštingesniais, empatiškesniais, išvystyti savo emocinį intelektą ir žymiai geriau suprasti aplink mus esančių žmonių emocinį pasaulį.
Kaip atpažinti emocinį apleistumą?
Tad dabar gali kilti klausimas, kaip atpažinti emocinį apleistumą savyje ar kituose? Galbūt savyje svarbiau, kadangi tai psichologija ir čia nagrinėjame savo vidinį turinį. Tai nebus baigtinis sąrašas, jame bus septyni punktai, tačiau jų tikrai gali būti daugiau. Pirmas punktas būtų socialinės situacijos. Jos kelia nerimą, stresą ir jų vengiame. Emocinį apleistumą patyrę žmonės nemėgsta socialinių situacijų ir mieliau renkasi jų išvengti. Antrasis punktas – dažnai jaučiamas beprasmybės ir tuštumos jausmas be jokios priežasties. Trečia – sunkiai įvardijami ir apibūdinami jausmai. Ketvirta – apsimetėlio sindromas: atrodo, kad mūsų pasiekimai yra atsitiktinumas arba apgaulė. Penkta – saviagresija. Gali būti fizinė, žodinė, mentalinė. Šešta – nuolatinis taikymasis prie kitų. Angliškai yra geras pasakymas people pleasing – visų kitų žmonių pastatymas pirmiau savęs. Septinta – dažnas lyginimasis su kitais, matant visų kitų pranašumus, o savo trūkumus.
Sunkiai suprantamas emocinis pasaulis
Na, ir šiek tiek plačiau apie kiekvieną iš šių punktų. Socialinės situacijos kelia stresą, nes jose yra emocijų. Kiti žmonės jaučia emocijos, mums kyla įvairios emocijos ir jausmai, nesuprantame, kas vyksta ir mums geriau, kai nereikia su jomis tvarkytis. Tuštumos ir beprasmybės jaučiamas, jei jaučiamas dažnai ir be jokios aiškios priežasties, yra tikimybė, kad trūksta kažkokios mūsų emocinės dalies, kuri turėtų mumyse būti, ir mes jos nejaučiame. Sunkiai įvardijami ir apibūdinami jausmai reiškia, kad jei nesame emociškai raštingi, jei mūsų niekas neišmokė, kaip suprasti savo jausmus ir emocijas, mums, aišku, tai kelia stresą ir negalime įvardyti, nei ką jaučiame patys, nei ką jaučia kiti, o tuo labiau, apie tai kalbėti.
Menka savivertė
Apsimetėlio sindromas, kuris, beje, labai siejasi su kitu punktu, reiškia, jog mums atrodo, kad mūsų pasiekimai yra nieko verti. Nesvarbu, kad tai yra geri pasiekimai, tą jaučia net ir labai daug pasaulyje pasiekę žmonės, nuveikiantys didingus darbus ir tai labai dažnai yra siejama būtent su emociniu apleistumu. Į save nukreipta agresija, savęs baudimas už tai, ką mes darome ir kaip jaučiamės. Faktas, kad kartas nuo karto galime apie save pasakyti kažką neigiamo, kartais mums reikia save sudrausminti ir pastatyti į vietą. Tačiau jei esame emociškai apleisti, tai vyksta vėl ir vėl: dėl kiekvieno dalyko mes graužiame save.
Nuolatinis taikymasis prie kitų – tai manymas, kad kitų emocijos, jausmai, kitų reikalai, kitų gyvenimas yra svarbesnis, nei mūsų, nes nesijaučiame pakankamai svarūs ir svarbūs, kad galėtume rūpintis savimi pirmiausia. Galiausiai lyginimasis su kitais matant kitų pranašumus ir savo trūkumus taip pat yra supratimas, kad kiti turi privalumų, jie pranašesni, jie turbūt kitaip supranta emocijas, pasaulį, jie yra kažkuo geresni, todėl nusipelno gyventi geriau. O mes nusipelnome gyventi blogiau, nes tai siejasi su saviagresija, neigiamu požiūriu į save ir menka saviverte.
Jei jums pasitvirtino daugiau nei pusė šių teiginių, greičiausiai, deja, patyrėte emocinį apleistumą ir mano rekomendacija tokiu atveju būtų tiesiog kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Geriausia – į specialistus, kurie atlieka giluminę terapijoją, kurie geba atliepti jūsų emocijas, jausmus ir išmokyti jus juos pažinti. Žinoma, pažįstant emocijas aiškės, kaip veikia emocinis pasaulis, kaip jums patiems jame egzistuoti ir darysis lengviau ir paprasčiau.