Jei esame nekantrūs, tikriausiai, dažnai tenka stebėtis, iš kur kai kurie žmonės turi tiek daug kantrybės darbams, kurie mums kelia tik nuobodulį ir susierzinimą. Tačiau ar kantrybė įgimta, ar įgyjama? Ar galime išsiugdyti kantrybę, jei esame nekantrūs? Ir kaip tai priklauso nuo mūsų temperamento? Psichologas Olegas Lapinas.
Kantrybė labai susijusi su temperamentu. Tai, ką mes vadiname kantrybe, dažnai yra prigimtinių savybių derinys. Nedidelis aktyvumas – žmogui nereikia visą laiką kažką keisti ir veikti, yra iš prigimties stabilesnių, flegmatiškesnių žmonių. Taip pat nedidelis jautrumas fiziologiniam diskomfortui – skausmui, šalčiui, drėgmei ir panašiai. Jei žmogus turi didelį poreikį judėti, tai yra, choleriški, veiklūs, dalykiški žmonės, ir jei jie iš prigimties dar ir jautrūs, negalėsime jų pavadinti kantriais, sakysime, kad jie vis nekantrauja.
Tačiau iš esmės tai – fiziologinės savybės, kurios gali būti sustiprintos, palaikytos, pritaikytos ir vystomos. Pavyzdžiui, jei iš prigimties esame flegmatiškesni žmonės, mums kaip tik tinka bėgioti ilgas distancijas, pavyzdžiui, valandą bėgti smėlėtu taku. Tai tik sustiprino mano kantrybę, nors buvome ir iš prigimties į tai linkę. Tačiau mūsų kitas draugas, kuris visiškai kitoks ir taip pat bėgiojo, ir jam tai vienu metu kariuomenėje padėjo, bet paskui jis nustojo bėgioti, nes jam tiesiog neįdomu visą laiką bėgioti. Jo temperamentas reikalauja nuolatinio pokyčio. Todėl, manau, kad turime pripažinti, kad didele dalimi ši savybė yra prigimtinė. Tačiau ji gali būti pakoreguota tam tikrai situacijai – kariuomenei ar žygiui. Kurį laiką mes galime eiti prieš save, bet, galų gale, vis tiek grįžtame į įprastinį savo temperamentą.
