Praleisdami daugiau laiko namuose, turime galimybę iš naujo pažinti savo artimuosius, atrasti, kaip paaugo, pakito jų asmenybės ar požiūris. Nepaisant to, kartu praleidžiant daugiau laiko, dažniau kyla ir ginčai namuose. Tačiau ką apie mus pasako ginčai namuose? Kodėl pykstame, kad kitas “per garsiai kvėpuoja”? Ir kokių kito žmogaus veiksmų ar savybių, veikiausiai, netoleruosime? Psichologas Olegas Lapinas.
Galite pastebėti, kad yra ginčų, kurie kyla tuomet, kai jaučiatės kito žmogaus pažeminti. Tuomet mes galime susipykti vien dėl to, kad kitas garsiai kvėpuoja (“Ar gali taip garsiai nekvėpuoti???”). Šioje vietoje esame perpildyti pykčio, nuoskaudų ir mumyse veikia automatinė sistema, kuri mums liepia prikibti, sumenkinti, ieškoti trūkumų išorėje, kad galėtume jaustis mažiau blogesni viduje. Tai – automatizuota reakcija, nes kitomis aplinkybėmis mes net nepastebėtume, kad žmogus garsiai kvėpuoja.
Taip pat yra principiniai dalykai, susiję su mūsų nuotaika ir mūsų pažeminimu. Tai susiję su tuo, kas buvo šventa mūsų tėvų šeimose. Jei mūsų tėvų šeimoje buvo šventa, kad, pavyzdžiui, reikia būti draugiškam, nuolankiam, kad ir kokios nuotaikos bebūtume, nedraugiško pokalbio šeimoje netoleruosime jokiais atvejais. Vis tiek bandysime šeimos narius sutaikyti, nuraminti, nes mūsų šeimoje šypsotis, nekelti balso, būti draugiškiems buvo šventa. Principiniai dalykai mums perduodami mūsų tėvų ir perkeliami į santuoką kaip lūkestis. Jei tas lūkestis nepildomas, bandome įsikišti ir tuos žmones pakeisti.
O jei pradedame reaguoti į mums patiems neprincipinius dalykus, tai rodo mūsų psichofiziologinę streso būseną arba sumenkinimą. Tokiu atveju negalime mylėti ir gerbti kažko kito, nes praradome pagarbą ir meilę sau. Tuomet ir iškils tie smulkūs dalykai, kurie kitais atvejais mūsų neerzintų.