Mylėti save būtų paprasta, jei kiekvienas žinotume, kas mus veda į laimę. Bėda ta, kad nežinome, ko norime, o jei ir manome, kad žinome, dažniausiai tai nėra mūsų tikrieji norai. Tad kaip sužinoti, kas mums geriausia? Kodėl tai taip svarbu? Praktiniai psichologės Genovaitės Petronienės patarimai.
Nežinome, ko norime
Sužinoti, kas mums geriausia, norint save mylėti , ko gero, yra centrinis klausimas. Nes jeigu iš tikrųjų sužinosime savo norus, belieka tik mąstyti, kaip juo įgyvendinti. Bėda ta, kad žmonės nežino savo norų, ir kad prie tų norų yra gana sunku prieiti. Tad noriu pradėti nuo gana paprasto pratimo – siūlau klausytojui atsisėsti, nusistatyti laikrodį dešimčiai minučių ir pasistengti ant popieriaus lapo surašyti kaip galima daugiau norų. Visus norus, kokie tik ateis į galvą. Tai gali būti abstraktūs norai, tai gali būti visiškai konkretūs norai. Pavyzdžiui, nuvažiuoti į Majamį, nuspirkti raudonus batus, gauti Nobelio premiją – visiškai atpalaiduoti fantaziją, kad nebūtų jokios, jokios cenzūros.
Tokiu būdu leisite iš pasąmonės išlįsti tiems norams, kurių nežinote, bet iš tikrųjų labai norite. Taigi, reikėtų atsakyti į klausimą, kas jums labiausiai padėtų užgydyti žaizdas, ko reikia jūsų vystymuisi, kad jūs išsiskleistumėte kaip žmogus, koks dalykas jūsų gyvenime sulaukia mažiausiai dėmesio? Galbūt jums fiziškai reikia atsistatyti, galbūt intelektualiai jūs badaujate ir jūsų protas miega? Galbūt jums trūksta meilės ar gerų santykių? O galbūt dvasinis matmuo pas jus niekaip nėra patenkinamas ir jūs nedalyvaujate tokioje veikloje? Taigi, tą reikia sužinoti.
Jausmai – mūsų vidinis indikatorius
Geriausias priėjimas prie to – sustiprinti ryšį su jausmais, nes būtent jausmai mums pasako, kas su mumis vyksta. Na, pavyzdžiui, jeigu jaučiate liūdesio, ilgesio jausmą, greičiausiai kažką praradote. Jei pykstate, greičiausiai kažkas įlindo į jūsų teritoriją arba iškyla kliūtys įgyvendinti jūsų poreikius. Žodžiu, jausmuose jau užfiksuota, kas jums yra svarbiausia. Tačiau kalbant apie jausmus – kaip suprasti, ką aš jaučiu, pavyzdžiui, dabar? Tai nėra taip paprasta. Reikia bandyti ieškoti, kokie fiziniai pojūčiai jūsų viduje. Jei tas jausmas turėtų spalvą arba formą, koks jis būtų? Nebūna taip, kad jausmas būtų aiškus ar ryškus. Tai yra, retai būna, kad jausmas būtų vienas. Dažniausiai žmogaus paklausus, ką jis jaučia, jis sakys, jog tarsi jaučiasi ramus, bet truputį kažkas jį erzina, truputį kažko ilgisi – bus tokia jausmų visuma. Tad juos reikia tarsi išgliaudyti, suprasti, ką tie jausmai jums kalba.
Tačiau tam, kad į tuos jausmus taip gražiai įsigilintume, kaip čia siūloma, visų pirma reikia nustoti bet ką daryti – padėti į šalį darbus, padėti mintis apie darbus, padėti mintis apie kitus žmones. Tiesiog nuo visko atsijungti, likti vien tik su savimi. Kai kuriems žmonėms tai yra sudėtinga, nes kai jie nustoja bet ką daryti ir atsiskiria mintyse nuo artimiausių žmonių, jie pakliūva tarsi į tuštumą. Tą tuštumą reikia kurį laiką tarsi ištverti. Joje pabuvus, savaime, iš vidaus, iš pasąmonės gelmių atsiras atsakymai, tačiau kurį laiką reikia pabūti tiesiog nieko nežinant.
Tai, ko norime = kas mums geriausia?
Kartais vis dėlto ne taip lengva tai sužinoti. Ypač tais atvejais, kai kažkokie norai buvo, bet numirė. Tarkime, kažko norėjote jaunystėje, vaikystėje, gal net prieš penkis metus kažko norėjote, bet jums nepasisekė, jūs tą norą palaidojote ir jau net nebežinote, kad jūs to norite. O iš tikrųjų giliai viduje tas troškimas tūno. Kartais žmogus gali visą dieną galvoti labai intensyviai ir nesugalvoti, ko trokšta, bet gali susapnuoti. Arba, galbūt, reikia išvažiuoti į kažkokią kelionę ir ilgai nebūti namie, ilgai nebūti su savo artimais žmonėmis, pakliūti į visai netipinę, egzotišką situaciją ir tuomet tarsi iš perspektyvos pavyks pamatyti, kas yra svarbiausia.
Sakoma, jog kai žmonės pakliūva į avariją, per tas paskutines kelias minutes, kurias jie įsivaizduoja, kad tai jau paskutinės gyvenimo minutės, staiga suvokia, ko iš tikrųjų norėjo ir ką turėtų įgyvendinti. Ar žmonės kurie suserga mirtina liga taip pat labai staiga suvokia, ko norėtų gyvenime. Tad štai, tie būdai gali būti labai nepaprasti, kitiems žmonėms užtenka ir paprastesnių būdų, Tačiau esmė ta, kad reikia surasti tuos norus, ieškoti savo balso, ieškoti savo gyvenimo prasmės, to, kas mums geriausia. Ir jei pavyksta šiek tiek į tą įeiti, jei jums jau šiek tiek aiškiau, kas yra patys svarbiausi jūsų norai, tai kiekvieną dieną reikia juos dar susistyguoti. Tai turėtų būti įprotis, kad aš kiekvieną dieną paklausiu savęs, ko aš trokštu, ko noriu, kaip man sekasi tų norų siekti? Ir šioje vietoje man labai patinka tokia citata, kaip karžygys Ardžunas sako paniurusiam kariui: “Eiti svetimu keliu pavojinga, o einant savu ir mirti – palaima”.
