Mylėti save be galo svarbu, kad galėtume gyventi kokybišką gyvenimą bei juo mėgautis. Tačiau labai dažnai meilę sau painiojame su egoizmu ir pamirštame savimi tinkamai savimi pasirūpinti. Kaip žinoti, ar pakankamai save mylite? Kokie požymiai išduoda, kad žmogus nemyli savęs dar reikėtų parodyti sau dėmesio? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Destruktyvūs veiksmai
Kai žmogus nemyli savęs, jis daro kažką savidestruktyvaus. Pavyzdžiui, persigeria, nežmoniškai daug rūko, persivalgo. Būna situacijų, kuriose akivazdu, kad jis kenčia, kad ta situacija neištveriama. Pavyzdžiui, mušantis vyras, ar dar kas nors nemylintis ar nesiskaitantis – žmona, ar darbas – kur tiktai kančios ir baisus viršininkas, ir mažas uždarbis. Taigi, kai matom, kad žmogus taip gyvena, tai visi aplinkui kalba, kad štai, jis nemyli savęs. Ir čia galima išvesti tokią analogiją, kad yra poros, kurios ilgai išlieka dėl to, kad nenaudoja tarpusavyje tokių pačių blogiausių būdų – nekeikia vienas kito, nemuša, neišduoda, ir tada žmonės gali būti kartu, net jeigu jų meilė tarpusavyje tai sušyla, tai pravėsta. Taigi, žmogus, kuris naudoja tuos draudžiamus būdus savo atžvilgiu, ir yra tas savęs nemylintis žmogus.
Truputėlį patikslinsiu. Visų pirma, žmogus, kuris leidžia jį žeminti arba užgožti. Jeigu jau leidi save žeminti, tai akivaizdžiai nemyli savęs ir visiškai įeini į aukos rolę. Tačiau, manau, yra daug tokių žmonių, kurie tiesiog gyvena svetimus gyvenimus leisdami save užgožti, tačiau net nepagalvoja, kad iš tikrųjų savęs nemyli. Žmonės, kurie aukojasi kitam, na, aukojasi, dėl to, kad tas kitas galbūt nori tos aukos, arba todėl, kad patys tokiu būdu jaučiasi labiau reikalingi – jie irgi nemyli savęs. Taip pat žmonės, kurie per daug dirba. Jeigu savo darbų ir pareigų sąraše esame paskutinėje vietoje, tai tikrai nesame tie, kurie myli save.
Darboholizmas – sveikintina?
Aišku, kad šitas dalykas mūsų krašte yra sveikintinas. Jeigu jau žmogus labai daug dirba, atrodo, jis yra stipri asmenybė, jis realizuoja save, tačiau toli gražu. Myli save tik tada, kai darbe yra optimali įtampa. Reiškia, kad tu darai kažką tiek sudėtingo, tiek įdomaus, kiek gali judėti į priekį. Tačiau toli gražu ne tuomet, kai darai per daug ar esi užtvindytas streso, ar kažkokių sunkių, neįveikiamų užduočių. Toliau norėčiau klausytojo paprašyti, kad užsirašytų ar užfiksuotų pirmą mintį, kuri ateis į galvą, kai pasakysiu sakinio pradžią: “Aš būčiau laimingas, aš mylėčiau save, jei…. (įvyktų kažkas)”. Pagalvokite, kas turėtų įvykti, kad galėtumėte mylėti save. Na, galbūt, kai pabaigsite darbus, kuriuos suplanavote prieš vasarą, kai jus labiau mylės, kai uždirbsite daugiau pinigų ir t.t. Tai reiškia, ši priežastis jums neleidžia mylėti savęs.
Destruktyvios mintys
Čia mes pereiname prie tokio momento, kad nebūtinai nemeilė sau gali pasireikšti destruktyviu elgesiu. Ji gali pasireikšti tiesiog destruktyviomis mintimis. Dabar vėl noriu klausytojo paklausti: jei kas nors lieptų parašyti ataskaitą apie šią dieną ir jums reikėtų pasakyti, kiek kartų save graužėte, kiek kartų mąstėte pesimistiškai apie savo ateitį, o kiek kartų atvirkščiai – save raminote, save drąsinote? Tada ir pasirodytų, kiek iš tikrųjų jumyse yra meilės sau.
Na, kartais nemeilė sau pasireiškia dar tokiu beviltiškumu ir pesimizmu, kad štai, jei sužinosiu savo norus, jei išreikšiu save, jei būsiu savimi, niekas nesupras, niekam tai neįdomu – kam to reikia? Tai, vėlgi, tokia subtili, bet vis dėlto, nemeilės sau forma. Kiekvienas iš mūsų turi savyje kažkokių nepakartojamų dovanų, nepakartojamų savybių ir visada yra žmonių, kuriems būtent tų savybių ir reikia.
Uždaras ratas, kai nemyli savęs
Dar vienas svarbus dalykas, susijęs su nemeile sau, yra nuovargis. Kuo mažiau turi jėgų, kuo blogiau jautiesi, tuo blogiau apie save galvoji ir savęs nebemyli, pradedi save graužti. Susidaro uždaras ratas. Kuo labiau save grauži, tuo atrodo, kad turi dar daugiau pasistengti, dar daugiau padirbti, dar daugiau dėl kitų pasiaukoti. Kuo labiau tai padarai, tuo mažiau turi jėgų, tuo blogesnis jautiesi. Vadinasi, tą uždarą ratą reikėtų kažkaip nutraukti. Na, o kai kurie žmonės nemyli savęs tokiu subtiliu būdu, kad sau tiesiog nesuteikia erdvės. Jie užsidarę kažkokioje labai siauroje situacijoje. Pavyzdžiui, bendravimo situacijoje, kai bendrauja su mažai žmonių, su neatitinkančiais jų lygio žmonėmis, arba darbinėje situacijoje – blokuoja save, negali pasireikšti, ir, tarsi koks augalas, kuriam jau per mažas vazonas, jie jaučia, kad tuoj tiesiog pradės lipti sienomis ir būtent dėl to negali mylėti savęs.
