Dažnai su baltu pavydu stebime aplinkinius talentingus žmones ar garsenybes ir nejučiomis pasvarstome, jog būtų puiku, jei ir patys turėtume kokį nors talentą… Tačiau ar tikrai talentai duoti tik išrinktiesiems? O gal juos turime kiekvienas? Kaip surasti savo talentą? Ir kaip mylimas hobis gali pakeisti nemėgstamą darbą? Kūno terapeutė Rasa Mažionienė.
Visada sakau, kad kiekvienas gimstame pilnatvėje. Mūsų pilnatvė gimsta per hobį. Jei mūsų tėvai yra išmintingi, o mes pakankamai užsispyrę, taip turėtume ieškoti specialybės. Turėtume kaupti žinias, jas pradėti realizuoti ir už tai gauti pinigus. Jei visi eitume šiuo keliu, klausimų net nekiltų. Tačiau kažkodėl tas veiklas, į kurias nukreipta mūsų širdis, ir kuriomis mes „degame“, paliekame kaip antraeiles ir puolame rinktis specialybių, kurios yra pelningos. yra labai geras posakis – „padaryk žmones laimingus ir jie padarys tave turtingą“. Kai išgirdau šią mintį, man tai buvo atsakymas į beveik visus klausimus.
Kas konkrečiai teikia mums pilnatvę veikloje?
Tad jei grįžtume prie temos apie talentą, reikėtų tiesiog būti dėmesingiems ir ieškoti jo per savo hobius. Ir paskui savęs klausti. Jei mums patinka bendrauti su žmonėmis, reikėtų savęs klausti, kas konkrečiai bendravimo metu mums patinka? Ar mums patinka žmones apjungti? O gal juos išklausyti, kažką jiems patarti, juos papuošti? Kas konkrečiai mus domina bendraujant su žmonėmis? Jei mums patinka fotografija, klauskime savęs, ar mums patinka fotografuoti nuotaikas, ar šventes, ar įamžinti kokį nors nerealų gamtos momentą? Ar mums kaip tik patinka fotografuoti gamtos išdaigas? Jei kalbame apie maisto ruošimą, vėlgi renkamės, ar mums patinka konditerija, ar kepsniai, ar desertai, o gal mums patinka daryti šou? Matome, kad žmogus „dega“. Kalba eina ne apie tai, kaip profesionaliai žmogus tai atlieka. Kalba eina apie tai, kad žmogus patiria malonumą nuo to momento, kai imasi veiklos. Tai ir yra talentas.
Todėl sakau, kad talentas yra gebėjimas žongliruoti savo jausmais, kurie mums patiems teikia nerealų malonumą, ir tai teikia malonumą visiems aplinkiniams, kurie stebi. Todėl prisimenu save – man nuo mažų dienų labai patiko stebėti žmones, kurie kažką daro, ir tai daro iš širdies. Šiandien galiu pagauti save, kad leidžiu laiką stebėdama, kaip šlavėjas šluoja lapus, bet tai daro nuoširdžiai: jis gaudo lapus, jis visas yra čia ir dabar. Galiu pagauti save, kad tarsi užsipildau kito žmogaus būsena, kai jis paišo, kai braukia teptuku, kai diriguoja, kai dainuoja… Tai yra patys gražiausi momentai. Tai yra talentas. Tai veiksmas, kurį atliekame per hobį visame džiaugsme, pilnatvėje ir dėkingume.
Ar visi privalo turėti savo talentą?
Mes vis turime, turėtume jį sustiprinti vaikystėje, tačiau dėl pilnatvės, tiksliau, pseudopilnatvės, pinigų vaikymosi, iškrypstame iš kelio. Ar galime sugrįžti? Žinoma, kad galime. Tačiau žinome, kad reikės statytis gyvenimą iš naujo. Dėl to visuomet sakau, kad jei turite veiklą, turite sau nuspręsti, kodėl ta veikla užsiimate. Jei tai yra jums finansiškai naudinga, susikuriate hobį ir paskui žiūrite. Jei į savo hobį įdedate tiek pat darbo, kiek įdedate į tą darbą, kurio nemėgstate, jis neišvengiamai taps jūsų pritekliaus šaltiniu. Labai dažnai žmonės kalba apie tai, kad sukūrėkokią nors servetėlę, padovanojo vienam, antram, trečiam pažįstamam žmogui, o kuris nors jau sako, kad jam reikia dvidešimt, keturiasdešimt tokių… ir gali už tai sumokėti. Po kiek laiko artimųjų, giminių, pažįstamų poreikis vis auga ir žmogus pajaučia, jog jau nebeturi laiko dirbti tą darbą, kuris jį kažkada išlaikė. Jis jau pakankamai gerai susitvarko ir šiame. Tad Viešpaties keliai nežinomi.
