Jei skirtume keletą minučių ir pagalvotume apie savo santykį su pačiais savimi, pastebėtume, kad iš savęs vis daugiau reikalaujame ir dažnai vis tiek nesame patenkinti, kad ir ką bedarytume. Tačiau blogiausia tai, jog ši būsena mums atrodo normali. Pasiduodame vidiniam kritikui, vos tik imamės kokios nors veiklos. Tačiau kaip pamėgti save? Kada vidinis kritikasmums gali būti naudingas? Kaip nepasiduoti vidiniam kritikui? Ir ką daryti, jei jau peržengėme ribą? Psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Vidinis kritikas gali būti naudingas?
Visuomet tam tikra prasme savyje turime vidinį kritiką. Nemaža dalimi tai daugelio sėkmingų žmonių katalizatorius, skatinantis tobulėti, kažką daryti, kažko siekti. Jei žmogus visiškai patenkintas savimi, jis visiškoje ramybės būsenoje ir nėra jokių postūmių ką nors veikti. Tad vidinis kritikas yra mums labai naudingas. Jei nepasitenkinimas savimi kyla dėl paskatos kažką veikti, judėti pirmyn, įprasminti savo egzistenciją, tai yra labai gerai.
Tačiau, deja, nemaža žmonių dalis turi labai autodestruktyvų vidinį kritiką. Kad ir ką bedarytų, tokie žmonės niekada nėra patenkinti savimi. Tai vargina ir tai jau iš tiesų yra neurotinė būsena, kuri trukdo žymiai efektyviau išnaudoti savo patirtį, galimybes, žinias save realizuojant ar atliekant kokius nors darbus. Laikui bėgant tai taip išvargina, kad jau gali komplikuotis ir tam tikromis patologinėmis būsenomis, kaip kad depresija, miego sutrikimai, pastovus nerimas, kas gali lemti ir vaistų vartojimą, ir dar sudėtingesnius sutrikimus.
Kai pasiduodame autodestruktyviam vidiniam kritikui
Pastebėta, kad tuose miestuose, kur gyvenimas verda labai intensyviai, kur pragyvenimas labai brangus, reikia turėti gerą darbą ir būti jame sėkmingam, kur viskas orientuota į rezultatus, didelė dalis žmonių yra nuolatiniame strese, nuolat abejoja savimi ir net 40-60 proc. jų vartoja antidepresantus ar migdomuosius vaistus. Tad nepasitenkinimas savimi ir abejojimas savimi yra labai autodestruktyvus.
Tad tokį neurotinį nepasitenkinimą savimi turime atskirti nuo gerojo, egzistencinio nerimo, kuris nėra autodestruktyvus. Jis kartas nuo karto primena, kad nederėtų užsibūti ties poilsiu ir pomėgiais, bet, kaip brandžiai asmenybei, reikia judėti į priekį. Jis primena, kad save realizuoti reikia ne tik per “žaidimus”, bet ir per tam tikrą profesinę veiklą. Per tuos santykius, kurie labai svarbūs šalia esantiems žmonėms – vaikams, sutuoktiniams ar tėvams, priklausomai nuo amžiaus ar situacijos.
Toks nerimasneturėtų būti traktuojamas kaip sąžinės graužatis, o kaip natūralus jausmas, primenantis, kad jei ilgai būsime ramybės būsenoje, kaip pasakoje, prašokę visą vasarą, atėjus žiemai, neturėsime, ką valgyti. Tai tarsi iš amžių glūdumos ateinantis priminimas, kad viskas turi būti padaryta savo laiku ir savo vietoje.
Kaip jausti, kad ta riba jau peržengta, ir kaip, ją peržengus, sugrįžti atgal?
RIbą peržengti labai paprasta, ypač, jei neįvertiname savo galimybių ir įprasto dienos ritmo, kur aiškiai suvokiame, kokią reikšmę mūsų gyvenime turi ne tik darbas, bet ir poilsis. Pervargęs žmogus išeina iš fiziologinio komforto būsenos ir atsiranda rizika, kad gerasis nerimas peraugs į parazitinius kaltės, sąžinės graužaties jausmus. Tokiu atveju, jei nesikreipiate į specialistus, jaučiant šiuos signalus, reikia susirūpinti dėl darbo ir poilsio santykio.
Ypač akcentuojama tai, kad turi būti struktūra laike, aiškiai suvokiant, kuo ji yra naudinga. Jei laikomės dienos ritmo – tuo pat metu gulamės, tuo pat metu keliamės, tuo pat metu dirbame, nedirbame viršvalandžių, skiriame laiko visiems dalykams, kurie mums yra gyvenime svarbūs, atitinkamai nusistatome prioritetus, kas yra svarbiausia, o be ko galime ir išgyventi, tai suteikia mūsų gyvenimui struktūrą, o struktūra suteikia saugumo jausmą. Saugumo jausmas – pagrindinis “medikamentas” gerai savijautai. Iš tiesų ypatingai svarbu, kad mūsų gyvenimas vyktų tam tikru ritmu. Kai jis vyksta tam tikru ritmu, nėra anomalijų, viskas vyksta sklandžiai, gyvenimas tampa nesudėtingas, bet tuo pačiu metu įvairus ir įdomus.
