Kaip vaikui gali pakenkti perdėta globa?

Rūpestis savo vaiku – natūralus kiekvieno tėvo instinktas. Tačiau dėl tos pačios meilės ir rūpesčio sunku pastebėti, kada jie virsta perdėta globa. Tačiau ką daro per daug globėjiški tėvai? Kaip vaikui gali pakenkti perdėta globa? Ir ką daryti, kad suteiktume galimybę vaikui gyventi pilnavertį gyvenimą? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Perdėta globa užkerta galimybes mokytis

Šiandien norėčiau pakalbėti apie kitą kraštutinumą, apie kurį dar nekalbėjome – tai perdėta globa. Tikrai nemažai kalbame ir kitur viešumoje yra informacijos apie agresijos, nepriežiūros, nepakankamo ugdymo žalą, auklėjimą bausmėmis ar auklėjimą kitomis vaikui žalingomis priemonėmis. Tačiau yra ir kita ugdymo kraštutinumo pusė – itin globojantys ir itin rūpestingi tėvai. Iš vienos pusės labai gražu, jog tėvai taip myli, rūpinasi ir stengiasi dėl vaikų. Tačiau kur tame gali slypėti pavojai?

Visų pirma pakalbėkime apie tai, kas yra tie per daug globėjiški tėvai. Tai – tie tėvai, kurie stengiasi vaiką apsaugoti nuo visų įmanomų iššūkių, sunkumų ir pavojų. Tai – tėvai, kurie stengiasi apsaugoti vaiką nuo sunkių emocijų – pykčio, baimės, liūdesio. Tokie tėvai už vaiką padaro per daug ir padaro tai, ką vaikas pats galėtų padaryti pagal savo amžių ir galimybes. Suprantama, tėvai tai daro iš meilės ar iš kylančių baimių, kad nenutiktų kažkas blogo ar kad nenutiktų taip, kaip nutiko jiems patiems praeityje. Kur šioje vietoje slypi paovojus?

Pirmiausia, iš vaiko atimamas vienas iš raidos pamatų – savarankiškumas. Kiekvienas žmogus mokosi ne iš vadovėlių, knygų, pasakojimų ar moralų, o iš savo patirties. Mažas vaikas susiduria su pasauliu per patirtį. Negalime jam papasakoti, koks yra skonis, koks pojūtis liečiant stalą ar žaislą – tai turi patirti jis pats. Taip ir visus kitus dalykus, be abejo, pagal galimybes ir amžių, jis turi patirti ir iš to mokytis. Jei vaikas negali to patirti, jis neturi galimybės iš to mokytis ir išmokti ir vėliau tam vaikui bus tikrai gerokai sunkiau, nes kai jis paaugs, ir mes, ir aplinka iš jo tikėsimės labai daug, tačiau natūralu, kad jis gali to visiškai nemokėti.

Smūgis savivertei

Taip pat kiekvienas mes gimstame norėdami būti reikšmingi, galingi, kažką nuveikti ir pasiekti. Kad ir mažas vaikas – džiaugiasi savo mažais pasiekimais ir trokšta tuo dalintis. Mes to norime ir jei pradedame tokių galimybių netekti – kažkas už mus padaro, susidoroja su visomis problemomis arba tas problemas pašalina, mus aptarnauja – visiškai nesąmoningai galime pasijausti bejėgiai ir mūsų savivertė gali tapti gerokai mažesnė. Jei už mane reikia viską padaryti, vadinasi, aš nieko negaliu. Tad šioje vietoje reikėtų įsivertinti, ar nedarome už vaiką per daug, ar leidžiame vaikui patirti pasaulį ir iš jo mokytis, ar leidžiame vaikui gyventi pilnavertį gyvenimą.

Galiausiai pagalvokime, kas bus, jei mūsų nebus šalia. Vaikas kažkada išeis į pasaulį – mokyklą, būrelius, galų gale, kurs šeimą. Jei vaikas niekuomet nesusidūrė su pykčiu, pavyzdžiui, šeimoje, ar jis žinos, ką daryti, kai susidurs su pykčiu kitoje vietoje? Jei vaikas niekuomet nepatyrė sudėtingų situacijų, konfliktų, jei niekuomet nėra negavęs to, ko nori – kas gyvenime tikrai nutiks – ar jis mokės su tuo susidoroti? Tikėtina, kad atsakymas neigiamas. Pagalvokime, kaip vaikas jausis tuomet. Ar jam nebus dar blogiau, nei kad viso to išmokti savo laiku, pasijusti pilnaverčiu, galingu, galinčiu ir taip vis labiau įsilieti į pilnavertį gyvenimą.

Dar žiūrėkite: