Šiandien dažnai išgirstame žodį „perdegimas“, tačiau ar tikrai suprantame, ką tai reiškia? Kartais tai sumaišome su tinginyste, nors tarp šių būsenų egzistuoja esminis skirtumas. Psichologė Ugnė Juodytė pabrėžia, kad tinginystė yra sąmoningas pasirinkimas kažko nedaryti, nors resursų atlikti užduotį turime. Tuo tarpu perdegimas – tai būklė, kai resursų nebelieka, o energijos trūkumas yra tiek fizinis, tiek emocinis ir psichologinis.
Ugnė atkreipia dėmesį, jog perdegimas tapo itin dažnai vartojama sąvoka, panašiai kaip anksčiau buvo depresija ar ADHD. Deja, nėra vieningo apibrėžimo – mokslinėje literatūroje pateikiama net apie 140 skirtingų perdegimo apibrėžimų. Visgi Pasaulio sveikatos organizacija apibrėžia perdegimą kaip lėtinio, ilgalaikio streso pasekmę, susijusią dažniausiai su darbine aplinka.
Kaip atpažinti perdegimą?
Perdegimo požymiai nėra vien tik fizinis nuovargis. Ugnė išskiria tris pagrindinius simptomus: lėtinį emocinį išsekimą, norą atsiriboti nuo aplinkos ir pasikartojančias klaidas bei vėlavimus darbinėje veikloje. Žmogus tampa apatiškas, ciniškas ir jaučia, kad nebenori ar net nebegali tęsti savo įprastų užduočių.
Perdegimą patiriantys žmonės dažnai skundžiasi miego sutrikimais, nuolatiniu nerimu, negebėjimu atsijungti nuo darbo minčių net ir poilsio metu. Dažnai atsiranda ir fizinių simptomų, tokių kaip migrena, apetito praradimas ar jo sutrikimai, skrandžio skausmai. „Tai – signalai, kad kūnas prašo pagalbos ir dėmesio“, – teigia psichologė.
Perdegimas ar perfekcionizmas?
Pasak Ugnės, perfekcionizmas ir perdegimas neretai eina koja kojon. Perfekcionistinės savybės didina perdegimo riziką, ypač jeigu žmogus nesugeba kontroliuoti savo siekio viską padaryti tobulai. Jei prie perfekcionizmo prisideda dar ir menkas gebėjimas atpažinti bei patenkinti savo poreikius, žmogus tampa itin pažeidžiamas.
Kas lemia perdegimą?
Ugnė Juodytė įvardina tris pagrindines perdegimą lemiančias priežastis: asmenybės savybes (perfekcionizmas, per didelis empatiškumas, sunkumai nustatant ribas), organizacinę aplinką (organizacijos kultūra ir vadovų požiūris) bei sociokultūrinius faktorius (visuomenės požiūris į darbą ir poilsį).
Ji pabrėžia, kad organizacijos kultūra gali tiek padėti įveikti perdegimą, tiek jį skatinti. Vadovų atsakomybė – atpažinti darbuotojų perdegimo požymius ir pasiūlyti tinkamą palaikymą, o ne stigmatizuoti darbuotojus, susiduriančius su šia problema.
Kada ieškoti pagalbos?
Psichologė pataria pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją, kuris gali atlikti būtinus tyrimus ir nustatyti, ar perdegimas nėra susijęs su kitomis fizinėmis sveikatos problemomis, pavyzdžiui, vitaminų trūkumu ar hormoniniais sutrikimais. „Tai padeda ne tik diagnozuoti būseną, bet ir rasti konkrečius būdus pagerinti sveikatą“, – pataria specialistė.
Psichologinė pagalba yra būtina, jei pastebite nuolatinius emocinius ir fizinius perdegimo simptomus. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti nustatyti perdegimo stadiją ir pasiūlyti veiksmingus būdus, kaip atgauti prarastus resursus. Svarbiausia – neatidėlioti pagalbos paieškos.
Prevencija – rūpinimasis savimi
„Vienas svarbiausių įgūdžių kovojant su perdegimu yra atjauta sau“, – sako Ugnė. Svarbu mokėti nustatyti aiškias ribas, sakyti „ne“, reguliariai ilsėtis ir sąmoningai rūpintis savo poreikiais. Tai, ką dažnai vadiname tinginiavimu, gali būti reikalingas poilsis mūsų protui ir kūnui.
Galiausiai psichologė ragina nebijoti būti atviriems ir kalbėtis apie savo savijautą tiek su kolegomis, tiek su vadovais. Tik atvirumas ir bendradarbiavimas gali padėti išvengti perdegimo arba efektyviai su juo susitvarkyti. Juk svarbiausia – gerai jaustis tiek darbe, tiek gyvenime.
