Tiek versle, tiek asmeniniame gyvenime, santykiai grindžiami įvairiais susitarimais. Ir nors svarbiausius jų esame linkę sudaryti raštu, didžioji dalis susitarimų yra žodiniai. Vis dėlto, nei vienu, nei kitu atveju nesame tikri, kad susitarimas nebus sulaužytas. Tačiau ką daryti, kad kita pusė laikytųsi susitarimo? Į ką verta atkreipti dėmesį sudarant sandorius? Ir kokios yra esminės sėkmingo susitarimo sąlygos? Koučingo specialistas Povilas Petrauskas.
Ar man tai naudinga?
Susitarimai, nesvarbu, žodiniai, ar rašytiniai, turi tendenciją būti sulaužomi. Galbūt žmonės jaučiasi tvirčiau turėdami rašytinę sutartį. Tačiau ką daryti tuomet, jei susitarimas buvo tik žodinis? Tendencija ta pati – abiem atvejais žmonės, prieš kažką susitardami, kreipia dėmesį į tai, kiek jiems tai bus naudinga.
Nesvarbu, ar tai verslas, ar kitokia veikla, žmonės tarpusavyje bendrauja vedini tam tikrų interesų. Jei mato, kad verta – sutinka. Jei mato, kad neverta – vyksta derybos. Jei mato, kad labai neverta – atsisako tam tikrų susitarimo sąlygų. Vis dėlto bendravime yra daug žodinių susitarimų. Egzistuoja tam tikri “triukai”, patarimai, ką galima padaryti, kad išvengtume šių susitarimų nesilaikymo.
Susitarimo laikymasis ir asmeninės vertybės
Iš praktikos matyti, kad susitarimų žmonės laikosi tuomet, kai jiems tai naudinga, ir kai vyksta tolygūs mainai. Pirmiausia, kai tai yra naudinga, žmonės linkę susitarimams sakyti “taip”, kai rezultatas arba procesas link to rezultato atitiks asmenines žmogaus vertybes ar dalį jų. Jei matys, kad yra sąsajų, žmogus bus linkęs bendravimą ir bendradarbiavimą tęsti toliau.
Kita vertus, labai svarbu, kad susitarimas veiktų iš abiejų pusių – tam tikrų sąlygų patenkinimas, didesnis įsitraukimas link būsimo rezultato ir panašiai. Šioje vietoje verta paminėti, kad kai žmonės mato, kad įsipareigojimai yra abipusiai, ir vienos pusės veiksmai turės teigiamos įtakos kitos pusės veiksmams, abi pusės yra linkę žodžio laikytis iki galo ir padaryti viską, kad susitarimas veiktų. Kitu atveju, jei susitarimo nebus laikomasi, žino, kad kai ką praras.
Susitarimas turi veikti abiem kryptimis
Vadinasi, susitarimas turi būti toks, kad jei viskas gerai, bus laimėti tam tikri dalykai, o jei tam tikrų sąlygų nebus laikomasi, kažkas bus pralaimėta ir kažko neteksime. Jei toks atsisakymas bus “skausmingas” vertybių atžvilgiu, žmogus tiesiog nenorės sulaužyti susitarimo. Tuomet net ir žodinis susitarimas bus daug svarbesnis ir tvirtesnis, nei rašytiniai ir pasirašyti. Tad kviečiu atkreipti dėmesį į tai, kas susiję su konkrečiu žmogumi ir būtent jo asmeninėmis vertybėmis, kad jis žinotų, jog po susitarimo kažką ir gaus, o jei susitarimo nesilaikys, tam tikrus dalykus praras.
