Begalinis darbų sąrašas ir vis per mažai laiko. Tokia situacija, ko gero, pažįstama daugumai. Tačiau ar tikrai mūsų darbų sąrašas apima tik tai, kas svarbu? Ar visi šie darbai reikalingi mums, kad pasiektume savo tikslus? Ir kaip nesirūpinti nesvarbiais dalykais? Koučingo specialistas Povilas Petrauskas.
Kodėl darbų sąrašas niekaip nesibaigia?
Kai kartas nuo karto paklausiu grupės žmonių, kaip jie galėtų save įvardyti, mes sakome, kad esame human beings. Čia šaržuojant labai dažnai įvardiju, kad mes nesame human beings, bet labiau esame human doings. Mes vis skubam, vis darom, vis lekiam kažkur, vis kažko nespėjam, vis dėl kažko nerimaujam, ir taip toliau. Ir kai žmogus sutinka su tuo, kad yra labiau human doing negu human being, kaip taisyklė, jis savo užrašuose ar telefone turi į programėlę susivedęs labai daug darbų, jo kalendorius yra labai užimtas, ir nesakau, kad tai blogai. Čia turiu visai kitą mintį.
Pas užimtus žmones tiktai miražas yra tai, kad kuo ilgesnis sąrašas, tuo daugiau visko įvyksta, tuo daugiau visko nuveikiama ir taip toliau. Nepastebima kitas dalykas, kad labai dažnai iš vienos dienos reikalingų atlikti darbų daug kas nusikelia į kitą dieną, o tuomet į dar kitą, ir į dar kitą, ir mes niekaip neištrūkstame iš to užburto rato. Yra vienas įdomus pratimas, jį pabandžius atsiranda daugiau aiškumo. Taigi turite, vadinamąjį to-do sąrašą, tačiau klausimas, ar turite kitą, not-to-do sąrašą? Tai yra sąrašą darbų, kurių vertėtų nedaryti? Jeigu taip jau labai paprastai, tai darbai, dėl kurių atlikimo galėtumėte nesirūpinti patys.
Kaip nesirūpinti dėl nesvarbių darbų?
Kas papultų į tą sąrašą? Gal tai yra darbai, kuriuos gali padaryti kažkas kitas, gal tiesiog galime juos deleguoti, gal tuomet galime išsiaiškinti, kiek tikrai viskas, ką darome, duoda tą didelį, norimą, laukiamą rezultatą. Kol nepadarome tokios mini arba labai konkrečios revizijos, mums atrodo, kad visi darbai yra svarbūs, visi darbai yra degantys ir juos reikia tvarkyti, iš tikrųjų taip nėra. Netgi pusė visų darbų gali būti tikrai ne tokie svarbūs. Reikėtų persijoti, pasitikrinti, pasižiūrėti, kurie darbai tiktų būti įtraukti į tą not-to-do sąrašą. Svarbu nelįsti prie tų veiklų, nesiimti jokių darbų.
Kai juos atskiriame, galime pamatyti, kurie veiksmai, kurios mintys duoda pačius geriausius rezultatus, ir tai gali būti atskiras, trečias mūsų sąrašas, kurį galite pavadinti pergalių sąrašu, sėkmių sąrašu ir tiesiog jį sekti. Žiūrėti, ką darome tokio, kas tikrai veda prie norimo rezultato. Gal tai yra labai konkretus rezultatas, gal tai yra tai, kad mes galėtume tiesiog geriau jaustis darydami tam tikrą praktiką. Ir, kaip taisyklė, nedarydami tam tikrų veiksmų, kurie neveda link to rezultato. O tai reiškia labai paprastą dalyką – tiksliai ir aiškiai žinoti, kam mes pasakome taip, o kam ne. Ir tai kalba ne apie tą tokį “galbūt taip”. Kalba eina apie tai, kad jeigu “taip”, tai velniškai tikrai “taip”. Jeigu “ne” – jokiais būdais ne. Ir nemaišyti šių dviejų dalykų.
