Pripažinimo troškimas kartais gali padėti pasiekti tam tikrų tikslų, tapti mėgstamais, sulaukti dėmesio. Tačiau kita vertus, nuolat besistengdami įtikti kitiems, pamirštame apie save ir apie tai, ką savyje turime geriausio. Tačiau kodėl siekiame kitų dėmesio, pritarimo ir pripažinimo? Kaip atsiranda ši psichologinė schema? Kaip toks elgesys gali mus paveikti? Ką galime padaryti, kad išsivaduotume iš šios schemos? Ir kaip galime padėti ją turintiems artimiesiems? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Pripažinimo siekis ir vaikystė
Kai kurie žmonės deda perdėtas pastangas, kad gautų kitų pritarimą, pripažinimą, dėmesį, žavėjimąsi. Vietoje to, kad suprastų, ko patys nori, ir kas iš tiesų yra, jie stengiasi pritapti, būti populiarūs, suprasti, ko labiau reikia publikai. Tai tarsi koks chameleono kompleksas, kai žmogus visur bus toks, kokio reikia – žaviausias, šauniausias, labiausiai sublizgės atitinkamoje sferoje. Tokie žmonės labai priklausomi nuo kitų žmonių reakcijų, o ne nuo savo paties polinkių. Jei kiti ploja – jis laimingas, ir atvirkščiai. Tokie žmonės gali labai koncentruotis į išvaizdą, užimamą padėtį, pinigus, pasiekimus, feisbuko patiktukus ir panašiai. Jie mano, kad yra verti tiek, kiek kiti žmonės mano, jog jie yra verti. Tačiau tokių žmonių paklausus, ko nori patys, jie labai nustemba, nes yra įpratę “gaudyti bangas”, ko nori kiti, ir prisiderinti dėl pripažinimo.
Dažniausiai tokie žmonės yra užaugę aplinkoje, kur kažkas iš tėvų labai rūpinosi, ką pasakys žmonės. Jei svarbiausia yra tai, ką pasakys žmonės, tuomet ir patiems, ne vien mamai, tai tampa svarbu. Galų gale ir tokių žmonių vaikams bus svarbu, ką pasakys žmonės, o ne ką galvoja patys. Tai – grynai išorinė orientacija. Žmonės ne patys sugalvoja, kaip geriausia sublizgėti. Jei žmogus pats sugalvoja, kaip užsidirbti pinigų, arba koks rūbų stilius jam labiausiai tinka, tai jau nebus ši schema. Ši schema pasireiškia tuomet, kai žmogus pirmiausia pasižiūri, kaip rengiasi aplinkiniai ar žvaigždės, ir tuomet nusprendžia pats taip daryti.
Išsivaduoti – pažinti save
Esminis principas – išmokti toleruoti nepritarimą ir tapti šiek tiek “autistišku”. Kurį laiką reikėtų pasistengti atsiriboti nuo to, kaip kiti reaguoja, nežiūrėti, ar jie jums šypsosi, ar ne, ką jie daro apskritai. Nekopijuoti kitų, o atsiriboti ir pamąstyti, kaip jūs jaučiatės patys savyje. Kokia būsena kyla, jei nieko nematote, negirdite, likote vieni savaitgaliui, vaikštote tarp žmonių, su kuriais neturite didesnio ryšio, panyrate į save? Ką šioje būsenoje randate? Ko gyvenime norite patys? Kas jums patiems prasminga ir gera?
Žinoma, tuomet nebebus tiek komplimentų ir aplodismentų. Gali pasidaryti liūdna ir depresyvu. Gali būti, kad kam nors nepatiks, kaip jūs pasielgsite. Pasakysite savo nuomonę ir paaiškės, kad ji nepopuliari ir niekam neįdomi. Šioje vietoje taip pat verta suvokti, kad dėmesio siekimas jau tapo savotiška priklausomybe, adikcija. Tačiau galbūt nenorite būti tuo “narkomanu”, kurio gyvenimas priklauso nuo to, ar gaus patiktuką? Galbūt norite būti laisvas žmogus, kuris sugeba išgyventi ir be jų?
Kartais taip nutinka žmonėms, kuriuos vaikystėje gyrė tėvai, seneliai, mokytojai ir jie tiesiog kitaip nebegali. Ypač, jei įstoja į aukštąją mokyklą, o ten niekas nebegiria, nes ten jau visi tokie “žvaigždės”. Tuomet tokiems žmonėms labai sunku, prasideda krizės. Artimieji ir draugai tokiems žmonėms gali padėti sakydami, jog juos vertina ir tada, kai jie gali būti savimi. Ne vien tada, kai paskelbia puikų įrašą feisbuke, gražiausiai apsirengia ar geriausiai pakalba, bet ir tuomet, kai vaikšto su namų rūbais, ar kai kas nors nepavyksta. Svarbiausia žmogui jaustis savimi, o ne apsimetinėti.
