Greičiausiai kiekvienas galime nupiešti savo vaizduotėje konkretaus pažįstamo paveikslą, išgirdę apibūdinimą “žmogus-ledkalnis”. Tokie žmonės atrodo labai išlaikyti, susivaldę, ramūs. Tačiau kita vertus, vis pasigendame juose emocijų. Tačiau kaip atsiranda emocinis susikaustymas? Kokią įtaką tam turi įvykiai vaikystėje? Kodėl slopiname jausmus ir spontaniškumą? Ir kaip išmokti tinkamai parodyti emocijas? Psicholgė Genovaitė Petronienė.
Žmogus-ledkalnis
Emocinis susikaustymas. Ši problema arba schema – tai toks perdėtas savo jausmų, spontaniškumo slopinimas, vengiant gėdos jausmo, kitų nepritarimo bijant prarasti kontrolę, tapti isteriku. Dažniausiai žmogus slopina pyktį ir vaizduoja esantis labai ramus ir išlaikytas. Įdomu tai, kad toks žmogus lygiai taip pat dažnai slopina ir teigiamas emocijas. Jis neparodys, kad jam tikrai juokinga, kad galbūt jis nusiteikęs erotiškai, bijos pasakyti komplimentą, išreikšti užuojautą, kad nepasirodytų kvailai, nepasijustų nepatogiai ar nejaukiai. Arba gali pasakyti tai žodžiais, tačiau nebus emocijos.
Na, ir, žinoma, tokie žmonės bijo parodyti savo silpnumą ir kalbėti apie jausmus. Jiems atrodo, kad gėda kuo nors skųstis, ko nors nežinoti, ar jei kas nors nepasisekė. Tokie žmonės perdėtai racionalizuoja, šiek tiek primena ledkalnius, turi daug protingų žodžių ir apie emocijas taip pat kalba iš tolo, tarsi kalbėtų ne apie savo pačių, o apie kažkieno kito emocijas. Aišku, tokiems žmonėms labai prastai sektųsi, jei jie įstotų į aktorystę – jie būtų patys blogiausi aktoriai, nes yra taip susikontroliavę, kad net nebežino, kaip išreikšti jausmą apskritai.
Emocinis susikaustymas – dvi priežastys
Tačiau kodėl žmogus tokiu tampa? Yra įvairių versijų. Vienas variantas – visoje šeimoje niekas nerodė emocijų. Tėvai buvo tokie susivaržę, susivaldę, teisingi, pavyzdžiui, kokie nors gydytojai ar mokslininkai, itin racionalūs žmonės. Ir jei vaikas patriukšmavo ar parodė kokią nors emociją, tėvai iš karto pasibaisėjo, ką jis sau leidžia, liepė būti suaugusiam, protingam, paskelbė, jog taip daryti negalima. Tokios obsesiškų žmonių šeimos.
Kitas variantas – šeimoje galėjo būti koks nors asmuo (tipiškai tai būna motina), kuris apskritai nevaldo emocijų – tai keikiasi, tai verkia, tai dar kas nors, ir vaikas nuo mažens pasibjauri tokiu emocijų kiekiu. Jam tai atrodo neprotinga, nervinga, nestipru, jis gėdijasi tokio tėvo ar mamos ir sau pasako, kad geriau bus kaip ledkalnis, tačiau kitų žmonių neužpils savo isterijomis, nelaimėmis, pasipiktinimais ar kaltinimais. Taip jis apsisprendžia būti racionaliu žmogumi, kuris emocijų per daug nerodys.
Tačiau kas tuomet nutinka? Žinoma, tokios emocijos susikaupia. Tarsi kokiame greitpuodyje – jei užveršite dangtį ir jį kaitinsite ant ugnies, pradės šokinėti. Tad taip ir žmogaus viduje susikaupia pyktis, liūdesys ir visi kiti jausmai, ir jam pradeda reikėti šių jausmų iš išorės. Jis susideda su kokiais nors romantiškais plevėsomis, su teatrališkais žmonėmis, kurie tų jausmų turi. Juk jausmai – gyvenimo variklis. Emocijos – mūsų vidinė, psichinė energija.
Mokytis tinkamai parodyti emocijas
Tokiam žmogui pravartu būtų nueiti į tuos aktorių ruošimo kursus, tačiau jis ten tik dar labiau susinepatogintų. Galbūt pirmiausia visai būtų sveika, kad tas žmogus patirtų kokias nors hipnozes ar terapeutas dirbtų su vaizduote, kad leistų išreikšti savo emocijas per vaizdus, per meno terapiją, per rašymą. Nejausti atsakomybės iš karto rodyti jausmą, nors jį rodyti gėda ir baisu. To daryti nereikia. Tiesiog pamažu iš pradžių bent jau suvokti savo jausmą ir pradėti apie jį kalbėti ir stengtis kalbėti kiek galima įtaigiau. Parinkti atitinkamai stiprius žodžius, o paskui gal net pavyks ir apsiverkti šalia žmonių. Tokiam žmogui tai būtų didingas pasiekimas – jiems tai pavyksta labai retai.
Aišku, jausmus visuomet lengviau parodyti šalia kito žmogaus, kuris taip pat yra jausmingas. Nes jei šalia sėdės du tokie pat racionalūs žmonės, bus labai sunku kažką padaryti. Tačiau kai kitas žmogus jausmingas, dar paklausia ir užjaučia, žymiai lengviau atsipalaiduoti. Labai tinka įvairios šokio, kūno terapijos, kovų menai – viskas, kas susiję ne su kalbėjimu ar mąstymu, o būtent jautimu ir parodymu, ką jauti. Taip pat labai svarbu, kad žmogus kovotų su įsitikinimu, kad emocijos yra nepadoru, juokinga, nebūtina. Emocijos žmogui yra labai svarbios, o išmokti jas gerai parodyti yra didelis menas.
