Pastaruoju metu mus pasiekia labai daug informacijos, kuri, net mums to nenorint, kelia įtampą, o kur dar pasikeitusios gyvenimo sąlygos ir visi su tuo susiję netikėtumai ir problemos. Nejučia pradedame jausti, kad visko darosi tiesiog per daug ir imame „eiti iš proto“… Tačiau kaip net ir sunkiausiose situacijose galime išmokti atsistatyti ir atsitiesti? Ką daryti, kad „ėjimas iš proto“ liautųsi ir viskas taip nebeerzintų? Kaip prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų ir kartu neprarasti savitvardos? Organizacijų psichologė, konsultantė Aistė Mažeikienė.
Ar tikrai nežinomybė atsirado tik dabar?
Dažnas – garsiai arba tyliai patys sau – prisipažįstame: „einu iš proto“. Kaip atsistatyti? Kitas klausimas – kaip iš to išlipti? Ar tikrai dabar patiriame daugiau streso nei įprastai? Ar dažniau netenkame kantrybės ir save pagauname, kad viskas erzina? Pirmiausia reikėtų tai priimti – nežinomybę ir savo nerimą. Būtų keistoka, jei šiuo laikotarpiu jaustume ramybę, sočią pilnatvę, pasitenkinimą – net ir be kovido pakanka gyvenime visokių reikalų. Kaip priimti nežinomybę?
Savaime ji nėra nei gera, nei bloga. Ji tiesiog yra, o ar kada nors buvo kitaip? Mes tik turėjome iliuziją, kad galime valdyti, kontroliuoti situaciją. „Ėjimas iš proto“ yra tik dėl to, kad dabar yra ir bus kitaip, nei mes planavome. O mes juk drįstame svajoti ir planuoti. Tad dabar tiesiog bus kitaip. Kaip? Mes nežinome, bet juk niekada ir nežinojome. Tad ar iš esmės kažkas pasikeitė? Štai keturios rekomendacijos, ką daryti, kai jau save pagauname, jog imame „eiti iš proto“. Pirmas žingsnis, kada galime pradėti su tuo tvarkytis, yra kai jau pripažįstame – „einu iš proto“.
Išmokti atsistatyti per veiklą
Taigi, pirma rekomendacija Horacijaus – džiaukimės kiekviena diena. Atsikėlėm? Ačiū. Turime aibę darbų ir reikalų? Darom! Imkimės. Atlikome? Pasidžiaukime. Sugebėjome atlikti daugiau nei planavome, turėjome jėgų? Pasididžiuokime savo rezultatais.
Antra rekomendacija, mano, yra labai paprasta. Neturėti laiko eiti iš proto. Tiesiog neskirkite tam laiko. Jei iki šiol buvote veiklus žmogus, toks ir išlikite. Jei dar mažai rūpesčių, susikurkite. Mokymasis naujų dalykų, individuali veikla, naujos informacijos įsisavinimas, gerasis stresas, vadinamas eustresu. Kaip tą galime padaryti? Rūpestis kitais, pagalba, darbai, pomėgiai, tikslai – čia geriausi patarėjai sau esate jūs patys. Pavyzdžiui, savanorių reikia kasdien visose sunkiausiose srityse – nuo ligoninių, globos namų, gyvūnų prieglaudų, iki rožių genėjimo dvarų teritorijose – svarbu, kad būtent jūs jaustumėte prasmę čia, šioje veikloje.
Tai gali būti ir šiukšlių surinkimas, ir daugiabučio namo aplinkos sutvarkymas, ir piligriminė kelionė. Oras niekada nebus geras, laiko niekada nebus. Tačiau jei jau einame iš proto, turime iš tiesų eiti, veikti, daryti. Kaip žinia, kai padedame kitiems, mažiau laiko skiriame savo bėdoms. Kad jūs žinotumėte, kiek pagalbos tarnybose dirba žmonių, kurie labai netikėtai ir tragiškai prarado savo artimuosius arba serga sunkiomis ligomis. Tačiau padėdami kitiems jie sau prisipažįsta, kad tokiu būdu patiria mažiau nerimo ir šoko.
Iškrauti susikaupusias emocijas
Trečia rekomendacija – raskite progą iškrauti emocijas. Sportas, fizinis darbas, šokis. Pavyzdžiui, turiu draugę, kuri dabar, po kojos operacijos, man siunčia kūrinį, pagal kurį šoka gulėdama lovoje. Taip, nes jai būtų per sunku ramiai išgulėti. Taigi pripažinimas, kad emocijas reikia iškrauti. Kaip? Kokiu būdu? Kas nekenčia sporto – viena klientė tiesiai šviesiai pasakė – raskite kitą būdą. Pavyzdys. Tikiu, kad kiekvienas turime porą muzikos kūrinių, kuriuos klausant susikaupia ašaros. Išreikškite, atpalaiduokite emocijas. Labai sunku neverkti, negalėti verkti metų metus, nes jums/man nedera verkti, nes turime būti stiprūs. Tačiau kur parašyta, kad turime būti stiprūs ir nerodyti savo emocijų?
Taigi pasirūpinkite, kad jūsų niekas negirdėtų, nematytų, kad po poros valandų nereikėtų tobula veido išraiška, pozityvumu, tobulu makiažu pasirodyti prieš kitus. Taigi leiskite sau verkti, raudoti, jei reikia, staugti. Tai nerodo jūsų silpnumo. Tai rodo, kad jūs sukaupėte daug neišsakytų, neišreikštų emocijų. Pamenu per kino pavasarį prieš kai kuriuos filmus dalindavo vienkartinių nosinačių pokelius. Ir iš tiesų tie filmai tas nosinaites pateisino, taip, ten reikėjo verkti. Tai yra filmų psichoterapijos dalis – galėti ir mokėti išsiverkti saugiu būdu. Geriau verkti dėl meno, nei dėl savo situacijų.
Privaloma džiuginanti veikla
Ketvirta rekomendacija – atstatančios veiklos. Sudarykite sąrašą veiklų, kurios jus atstato. Čia nėra patarėjų, tą padaryti galite tik jūs patys. Kiekvieno sąraše yra muzika, kuri jus užveda, kvapai, kurie priverčia primerkti akis iš malonumo, akimirkos nuotraukose, kurias jums teko patirti su mylimais žmonėmis. Veiklų sąraše turi būti mažiausiai penkiolika ir kasdien, kas benutiktų, privalome joms skirti laiko. Galbūt naktį, kai užmiega vaikai, ar ryte, kai atsikeliame anksčiau už visus, privalomu būdu – veikla, kuri džiugina. Tame sąraše tikriausiai nebus žinių, kovido statistikos visame pasaulyje, teroro aktų ar aplinkosaugos problemų. Tas sąrašas sudaromas saugiai apsikabinus savo arbatos ar kavos puodelį ir aiškiai sau prisipažįstant, kuri veikla jums yra svarbiausia. Taigi linkiu stiprybės „eiti iš proto“, kad tai padėtų mums išmokti atsistatyti ir nuveikti didelius darbus.
