Vidinis skausmas. Ką apie tai gali išduoti tatuiruotės?

Vieniems tatuiruotės gali būti menas, saviraiškos, protesto priemonė, kitiems gi – vienas iš būdų sąmoningai ar nesąmoningai numalšinti savo vidinį skausmą. Kodėl kai kurie žmonės tiesiog “apsėsti” tatuiruočių? Kaip jose atsispindi vidinis skausmas? Ir ką apie mūsų jausmus apskritai gali išduoti tatuiruotės? Į šiuos ir kitus klausimus atsako psichologas Julius Tilvikas.

Ką norime pasakyti tatuiruotėmis?

Šiandien kalbame nelabai linksma tema – apie skausmą, esantį mūsų viduje, kurio kartais net patys nelabai suprantame. Ši tema gimė, kai viena mano pažįstama paklausė, ką reiškia tatuiruotės. Didelės tatuiruotės. Nes didelę tatuiruotę, pavyzdžiui, per visą nugarą, pasidaryti yra labai skausminga ir trunka ilgai. Tad ką tie žmonės nori pasakyti? Čia išvystėme tokią diskusiją, kurios tema norėčiau pasidalinti ir su jumis.

Mano požiūris, ateinantis iš praktikos ir pastebėjimų, yra apie tai, kad tos tatuiruotės, noras pakeisti savo kūną ir išorinio skausmo pajautimas labai siejasi su tuo, ką žmonės jaučia viduje. Pastebėkime, kad tie žmonės, kurie tatuiruojasi, dažniausiai turi tam tikrų išgyvenimų, greičiausiai vaikystės, kurie juos stipriai paliečia. Kartais jie net neįsisąmonina to, kaip tai buvo skausminga ir nemalonu, jie tarsi nuo to bėga, tačiau vidinio skausmo tema jų niekaip nepalieka. Piešinys ant rankos, nugaros ar bet kurioje kūno vietoje savotiškai primena žmogui, kad jis žino, kas yra skausmas ir tas skausmas visuomet yra su juo. Kartu tai tarsi sako, jog toks, koks esu, esu nepakankamai geras, tinkamas, todėl mano kūną reikia perpiešti, kad jis būtų kitoks. Galbūt jei turėsiu kūną, kuris bus perpieštas, kitoks, ir pats būsiu kitoks ir galbūt nejausiu tiek emocinio skausmo viduje, kiek jo jaučiu dabar.

Vidinis skausmas – per išorinį skausmą

Čia racijos yra, nes fizinį ir emocinį skausmą mes suvokiame vienodai. Už tą skausmą atsakingas vienas ir tas pats smegenų centras. Jei labai skauda ir mums atsitinka dar kas nors skausmingesnio, savo dėmesį automatiškai nukreipiame į didesnį skausmą ir nebejaučiame to skausmo, kuris ilgą laiką su mumis buvo anksčiau. Veikia savotiškas nukreipimo fenomenas. Jei man skauda viduje, tai gal pajautus išorinį skausmą, tai išsiskaudės, išdegs, kaip viena pacientė yra pasakiusi, ir tuomet bus lengviau. Dažniausiai lengviau nebūna, nes po to eina antra, trečia tatuiruotė ir kartais net nebėra, kur piešti.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad ant kūno piešiamas menas yra gerai ar blogai. Labiau noriu pasidalinti ta dalimi ir tomis istorijomis, kurios man yra prieinamos ir matomos. Kai žmonės iš tiesų kenčia ir tokiu būdu išreiškia savo išgyvenimus – per piešinį. Gali būti, kad iki tol jie neturėjo galimybės ar progos ir negalvojo, kad gali būti išklausyti, suprasti, kad jų vidinis skausmas gali būti suprastas. Dėl to jie labai aiškiai, rėkiančiai tai parodo per savo kūną. Man skauda – aš noriu, kad tu matytum, kad man skauda. Pabaigai norėčiau galbūt pasiūlyti ir paskatinti tuos žmones pagalvoti apie alternatyvą. Galbūt vis dėlto galima apie savo skausmą kalbėtis su žmonėmis, kurie pasiruošę jus girdėti, kurie pasiruošę jus suprasti. Ne visuomet bus lengva tokių žmonių rasti, tačiau verta pabandyti.

Dar žiūrėkite: