Rašymas. Kodėl rašydami sau pasakome tiesą?

Rašymas daugeliui gali atrodyti kaip kūrybinis užsiėmimas, reikalaujantis pašaukimo bei nemenko talento. Vis dėlto vaikystėje dienoraštį rašėme ne vienas ir, turbūt, patikėdavome jam slapčiausius savo išgyvenimus. Tačiau kodėl rašydami galime sau pasakyti tiesą? Kuo rašymas gali būti naudingas kiekvienam? Ir kodėl tokį poveikį sunkiau pasiekti bendraujant? Psichoterapeutė Jovita Klevinskienė.

Kodėl bendraudami nesame tokie atviri, kaip rašydami?

Rašymas. Dėl ko jis gali turėti gydantį poveikį ir kaip turėtume rašyti, kad rašymas tokį poveikį turėtų? Teko vesti rašymo terapijos užsiėmimus, taip pat teko tai išbandyti ir pačiai. Mano manymu, rašymas veikia dėl to, kad rašydami esame atviresni, nei kalbėdami. Taip yra dėl to, kad kalbėdami su kitu žmogumi mes paprastai kažkiek prisitaikome prie pašnekovo. Vertiname, kiek pokalbio turinys jam galėtų būti įdomus, kiek jis mus gali suprasti, ar nebus šokiruotas, ar nepasmerks ir panašiai. Kai rašome, esame visiškai laisvi rašyti tai, ką galvojame, jaučiame ir išgyvename. Tai suteikia saugumo tyrinėti savo vidinį pasaulį ir suteikia vietos kūrybiškumui ir spontaniškumui. Taigi ši galimybė būti visiškai atviru, manau, labiausiai ir daro rašymą mums naudingą. Atviri galime būti pasakydami tiesą. Tiesa, kai pasakome tai, kaip yra iš tikrųjų, savaime turi gydantį poveikį.

Rašymas – kelias į atradimus

Netgi yra tokia paradoksali pokyčio teorija, kuri sako, jog keičiamės ne tuomet, kai stengiamės būti kitokie, bet tuomet, kai priimame save tokius, kokie esame. Būtent tai galime padaryti rašydami. Taigi atvirumas rašant ir tiesos sakymas rašymo proceso metu yra tai, dėl ko po rašymo jaučiamės lengvesni, jaučiame mažesnį stresą, labiau patiriame atsipalaidavimą. Taip pat rašydami dažnai atrandame tai, ko net nežinojome, kad žinome. Niekuomet nežinome, kur mus nuves rašymas, ką atrasime ir ką apie save sužinosime. Iš tiesų žinome daug daugiau, nei mums patiems atrodo, tačiau visa tai tarsi slypi už kažkokių uždarytų durų. Per rašymą, ypač per tam tikras metodikas, galime tas duris šiek tiek praverti ir pamatyti, kas iš tiesų yra mūsų viduje. Kaip vienas filosofas Martinas Buberis (Martin Buber) sakė, kiekviena kelionė turi slaptą tikslą, apie kurį keliautojas nežino. Panašiai yra ir su rašymu. Rašydami atrandame dalykų, apie kuriuos nežinojome, kad žinome – tai būna tam tikra staigmena.