Pokyčių baimė. Kaip išeiti iš komforto zonos?

Metams artėjant į pabaigą, ateina laikas, kuomet kiekvienas sustojame pažvelgti į jau praeinančius metus, įvertinti, ką jie atnešė ir pagalvoti, ką norėtume pasiekti, pradėti ar pakeisti ateinančiais metais. Dažnai sugalvojame ilgą sąrašą dalykų, kuriuos įgyvendinsime, tačiau atėjus metui, išsigąstame ir nesiryžtame. Tačiau kodėl pokyčių baimė taip stipriai mus veikia? Kaip nebijoti ką nors keisti? Ir kaip išdrįsti išeiti iš komforto zonos? Psichologė Elžbieta Malūnavičienė.

Baimė – tai tikro arba suvokiamo pavojaus emocija. Pokyčių bijoti galime dėl to, kad pokyčiai dažniausiai siejasi su nežinomybe. Dar pokyčiai siejasi su išėjimu iš komforto zonos. Šioje vietoje norisi padrąsinti: mokymasis vyksta tik išėjus iš komforto zonos. Komforto zonoje mes nesimokome. Todėl jei turime tikslą kažką gyvenime keisti, turime pereiti per tą sudėtingesnį laiptelį. O dėl apima pokyčių baimė?

Pokyčių baimė  – neigiamoje patirtyje

Tai gali būti susiję su mūsų tam tikra neigiama patirtimi. Tarkime, prisimename, kad mums kažkada kilo labai smagi idėja, mes ją norėjome įgyvendinti, pabandėme ir nepavyko. Ir smegenyse liko ta žymė, kad jei aš pabandau, man gali nepasisekti. Bet tai įvyko tik vieną kartą, ir jei mes pasiduodame tik šiam impulsui, tai mus stabdo nuo kitų galimybių. Kas dar gali mus stabdyti nuo pokyčių ir kelti baimę – tai mūsų vaikystės patirtis. Labai dažnai, kai vaikas pradeda vaikščioti, išgirsta „neik taip greitai – nukrisi, nebėk, nevažiuok taip greitai – nukrisi, susižeisi“ ir tuomet smegenyse užsifiksuoja, kad jei darysime kažką naujo, mums gali nepavykti.

Ką nors keisdami galvokime apie save

Kartais dar bijome pokyčių dėl to, kad mums svarbi kitų nuomonė. Ką kiti pagalvos? Kaip sureaguos? Ir kaip tai gali paveikti kitus aplink mane esančius žmones? Dar kitais atvejais pokyčių bijome dėl to, kad trūksta žinių. Galbūt tai yra lengviausias variantas, nes tokiu atveju galima susiplanuoti, kaip tų žinių įgyti, į ką kreiptis, ką pasiskaityti, sužinoti, kad tų žinių atsirastų.

Kartais mes save šiek tiek ir apgauname. Bijome pokyčių, nes bijome prarasti tai, ką jau turime. Pavyzdžiui, turime darbą, galbūt mums nelabai patinkantį ir atlyginimas nėra pats didžiausias, tačiau mes turime darbą ir kliaujamės tuo, kad tai yra stabilu, o jei išeisiu ir kažką keisiu, tuomet išeisiu į nežinomybę. Tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl išėjus sąlygos būtinai turi būti blogesnės? Kuo ilgiau užsibūname komforto zonoje, tuo labiau bijome iš jos išeiti, tuo labiau ji siaurėja ir tuo labiau silpsta mūsų pasitikėjimas savimi. Atrodo, jog įsisukame į užburtą ratą.

Įvardinkime savo baimes

Visgi, jei pagalvojame, kad norisi pokyčių, tačiau susiduriame su baime, ją atpažįstame, visai verta garsiai ją sau įsivardinti, sau drąsiai pasakyti, kad bijome. Nes vien šis išdrįsimas sau pasakyti, jau sumažina slenkstį. O kas tada? Tokiu atveju reikėtų savęs paklausti, ko gi mes vis dėlto bijome. Ko labiausiai bijome? Kokių pasekmių labiausiai bijome? Ir ką darytume, jei šių baimių neturėtume? Kokius sprendimus priimtume tuomet? Kai sudarome savo baimių sąrašą, galime į jas pažiūrėti nuodugniau, atsitraukus emociškai, ir įsivertinti, kurios baimės yra pagrįstos, o kurios mažiau pagrįstos. Tos baimės, kurios pagrįstos labiau, galbūt reikalauja problemų sprendimo įgūdžių. Todėl į baimę verta pažvelgti kaip į problemą, kurią galima spręsti. Įsivardinus problemą galima spręsti, kokius vidinius resursus turime, ką galime keisti patys, o galbūt yra tų dalykų, kuriuos spręsti galėtų padėti kažkas iš išorės.

Šioje vietoje visai naudinga atrasti drąsos paprašyti pagalbos, nes pagalbos prašymas nėra mūsų silpnybės ženklas. Tai – stiprybė žinoti, ko noriu, ir to paprašyti. Kartais nelengva įsivaizduoti kitas alternatyvias veiklas, nes tai reikalauja kitokio, galbūt, nestandartinio mąstymo, drąsos priimant sprendimus, bet visgi geriau priimti tuos sprendimus, nusvilti, bet išbandyti, nei likti su tuo kartėliu ir nežinia, kas vis dėlto būtų galėję įvykti.

Dar žiūrėkite: