Kartais jaučiame, kad gyvenime kažko trūksta, kažkas ne taip, jaučiamės prastai, tačiau jokių objektyvių priežasčių tam nematome. Vis dėlto, taip gali būti dėl to, kad mūsų pagrindiniai psichologiniai poreikiai lieka nepatenkinti ir neatliepti. Tačiau kokie yra mūsų pagrindiniai psichologiniai poreikiai? Kodėl jie tokie svarbūs? Dėl kokių priežasčių jie gali likti nepatenkinti? Psichologė Genovaitė Petronienė.
Pagrindiniai psichologiniai poreikiai
Psichologai daug kalba apie poreikius. Yra daug įvairių poreikių klasifikacijų, čia pateiksime vieną iš svarbesnių. Psichologinius poreikius galima suskirstyti į keletą svarbiausių rūšių. Pradėkime nuo bazinio saugumo poreikio.
1. Saugumo poreikis
Jei kūdikis nesijaučia saugus, jis labai kenčia, o nesaugumas ateina būtent iš artimiausių žmonių. Tad jei mus, kai buvome vaikai, kažkas staiga palikdavo, galbūt mums atsirado baimė, kad galime būti palikti, netekti artumo. Jei vaikystėje mus kažkas netikėtai nuskriaudė, išdavė, užpuolė, naudojo psichologinį smurtą, galime jaustis nesaugiai, kad artimi žmonės mūsų atžvilgiu gali būti ne geranoriški. Vadinasi, atsiranda tam tikras paranojiškumas. Kai žmogus neturi to bazinio saugumo, kuriasi baimės būti paliktam ir nepasitikėjimo schemos.
2. Ryšys su kitais
Kaip negalime gyventi be saulės, lygiai taip pat negalime gyventi be dėmesio, empatijos, supratimo, kurį gauname iš tėvų, draugų, priklausydami kokioms nors grupėms, gauname tai iš tolimesnių žmonių. Jei jaučiamės atskirti, vieniši, niekam neįdomūs, su niekuo nebendraujame, viduje esame nesusiję nei su artimaisiais, nei su tolimesniais žmonėmis, laikome juos per atstumą, tai, žinoma, atsiranda negeras tuštumos jausmas, kad mumis iš tiesų niekas nesirūpina. Taip dažnai atsitinka žmonėms, kurie užauga emociniame vakuume, su kuriais tėvai neturėdavo laiko bendrauti, jie buvo vieniši arba neturėjo draugų, nepritapo mokykloje ar kieme jautėsi nepriklausantys jokiai grupei, jautėsi tarsi niekur netinkantys.
3. Autonomijos poreikis
Tai reiškia, kad galime atsiskirti nuo artimiausių žmonių ir funkcionuoti pasaulyje savarankiškai – turėti savo tikslus, mokėti savimi pasirūpinti, priimti sprendimus. Atrodo normalu, kad žmogus tikrai turi tai galėti ir to norėti, bet kai kurie žmonės galvoja, kad yra nepajėgūs. Jie nedrįsta vieni išvažiuoti į kelionę, pasaulis jiems atrodo baisus. Jiems atrodo, kad turi kažko atsiklausti, kažkas jiems turi leisti ir pasakyti, kaip gyventi. Taip atsitinka žmonėms, kurių tėvai labai bijojo, per daug globojo savo vaikus ir labai nepasitikėjo jų jėgomis. Tokie žmonės suaugę taip pat labai bijo, nepasitiki savimi ir negali atskirai funkcionuoti.
4. Savigarbos poreikis
Ko gero, dažniausiai konsultacijose sutinku, kad jis yra pažeistas. Mes turime teisę, mums reikia jaustis vertingais asmeniniame gyvenime ir vertingais savo veikloje. Jei mus kažkas nuvertino, lygino su kitais, patyrėme kokių nors nesėkmių, tuomet jaučiamės defektiški, nevykėliai ir nuolat turime sau pasitvirtinti, kad vis dėlto taip nėra.
5. Savęs išreiškimas
Galbūt esi autonomiškas, saugiai jautiesi ir gerai save vertini, tačiau yra žmonių, kurie bijo net cyptelėti, pasakyti žodį, nes atrodo, jog aplinkoje tuojau įvyks kažkas blogo. Kažkas supyks, kažkas mus įspraus į kokias nors taisykles, kurioms negalima prieštarauti, kai kur negalima rodyti jausmų – tarsi yra tokių aplinkų, kur jausmų, ypač vyriškų, parodymas būtų kažkas gėdingo. Tuomet žmogus yra užsigniaužęs ir susikontroliavęs. Jis garsiai nekalba apie savo jausmus ir norus. Nors jis juos puikiai žino, bet, deja, negali išreikšti. Taip pat kaip negali išreikšti ir savo jausmų, tokių kaip liūdesys ar pyktis. Aišku, tuomet tokiam žmogui yra gana sunku gyventi.
6. Realistiškų ribų poreikis
Tai – kažkas priešingo savęs išreiškimo poreikiui. Realistiškos ribos reiškia, kad jaučiame, kaip nelipti ant galvos kitam žmogui. O jei realistiškų ribų neturime, tai, atvirkščiai, lipame ant galvos kitiems, nesivaldome, negerbiame, reikalaujame, sunku save kontroliuoti ir šalia kitų žmonių, ir likus vienam. Pavyzdžiui, sunku priversti save atlikti darbus, rasti balansą tarp savęs ir kitų. To mus turėjo išmokyti tėvai ir tie žmonės, kurie nesugeba prisiversti, dažnai patys dėl to nėra kalti – šis realistiškų ribų poreikis nebuvo patenkintas tėvų ir dabar yra nesusiformavęs.