Nedovanoja dovanų – reiškia nemyli?

Įsimylėjėlių šventė – tai dar viena proga parodyti, koks mūsų partneris mums brangus. Ir kol gatvės pilnos skubančių jaunuolių, nešinų gėlėmis, o socialiniai tinklai mirga nuo romantiškų vakarienių žvakių šviesoje nuotraukų, nejučia susimąstome ir apie savo santykius. Kokie jie? Kaip parodome vienas kitam savo dėmesį? Ar neužstrigome rutinoje? O jei dar nepamename, kada paskutinį kartą gavome gėlių… Tačiau ar tai, jog partneris nedovanoja dovanų, tikrai reiškia, jog nemyli? Kuo matuojame meilę? Kodėl kartais galime nepastebėti mums rodomo dėmesio? Ir kodėl nedrįstame partnerio paprašyti išpildyti mūsų norus? Psichologė Karolina Bajoriūnienė.

Nedovanoja dovanų? Galbūt kalbate skirtingomis kalbomis

Ką reiškia dovanos? Ir ką reiškia nedovanoja? Ir kas yra toji meilė? Yra viena labai gera knyga, kuria siūlyčiau poroms pasidomėti. Tai – „Penkios meilės kalbos“. Kaip mes suprantame tą meilę? Iš tiesų, kiekvienas ją supranta skirtingai. Yra penkios kalbos, iš kurių sau galime pritaikyti vieną ar dvi, tačiau nereiškia, kad likusios keturios ar trys yra nereikalingos.
Iš tiesų tai labai priklauso nuo to, kaip mus augino tėvai, per ką jie rodė savo meilę. Per tai ir mes esame įpratę gauti meilę ir suprasti, jog esame mylimi. Jei vyro ar moters biologinėje šeimoje tėvai meilę demonstravo per dovanas, be abejo, kad užaugęs žmogus ir pats bus dosnus, sieks tas dovanas dovanoti kitam ir tikėsis to paties sulaukti iš partnerio.

Tačiau kas įvyksta, jei partneris yra užaugęs visai kitoje šeimoje, kur dovanų niekas nedovanojo ir kur meilė buvo reiškiama, pavyzdžiui, fiziniu kontaktu – apsikabinimu, pasibučiavimais, pabuvimu kartu? Tuomet vienas partneris kitam neša dovanas ir to paties laukia iš kito, o kitas galvoja, kodėl jį bando papirkti ir dovanoja dovanas, nes jam svarbu parodytas fizinis kontaktas. Taigi, būtų pravartu partnerį informuoti. Tačiau tam turėtume patys nusistatyti savo meilės kalbą ir išsiaiškinti, kokia gi meilės kalba mums yra svarbi.

Kaip įvardyti, ko iš tiesų trokštame?

Žiūrint į visas penkias – tai nėra taip lengva padaryti. Galima galvoti apie tai, ko mums labiausiai trūksta, apie tai, ko pasigendame arba ką mums sunku įvardinti kitam. Pavyzdžiui, gali būti labai sunku paprašyti paslaugos. Kodėl? Ne todėl, kad esame pasipūtę arba išdidūs, o todėl, kad tai yra svarbiausia sritis, tai – didžiausias noras, kurį norėtume, kad partneris išpildytų ir jei to negauname, tampa labai skaudu. Tam, kad to išvengtume, geriausia tą slėpti ir tuomet nutinka taip, kad partneris nežino jūsų pagrindinės meilės kalbos ir bando tiesiog pataikyti kaip pirštu į dangų. Puiku, jei pataiko.

Ar gėlės – savaime suprantamas dalykas?

Kita dalis apie dovanas gali būti ta, kad moterims dovanos, ypatingai gėlės, yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Jos su mintimi apie gėles vaikšto kiaurą parą, dvidešimt keturias valandas. Joms tai normalu kaip kad mums visiems susitikus pasisveikinti. Moterims tai tampa savaime suprantamu dalyku, tačiau ar tai turi tapti savaime suprantamu dalyku vyrams? Ypatingai, jei biologinėje šeimoje jis taip auginamas nebuvo, tai nebuvo įprasta ir jis neturėjo pavyzdžio? Turbūt klaidingiausia moterų nuostata šiuo atveju yra ta, kad jos mano, kad nereikia sakyti, ko nori, nes jei pasakys, kad nori gėlių, o vyras jas padovanos, atrodo, jog tai jau bus nevertinama.

Pasverkime prioritetus ir įvertinkime pastangas

Šioje vietoje turiu pavyzdį ir vertėtų atsakyti į klausimą, ką labiau vertiname. Vyras važiuoja iš darbo ir bobutė pribėga, beldžia į langą, pardavinėja žibutes, jai labai reikia pinigų maistui. Vyras duoda tuos kelis centus, pasiima žibutes ir, nežinodamas, kur jas dėti, nusprendžia nunešti žmonai. Žmona, žinoma, laiminga, džiaugiasi manydama, jog apie ją pagalvojo. Tai būtų vienas variantas. Antra situacija – žmona sako vyrui „brangusis, žinai, man tikrai labai svarbu iš tavęs gauti gėlių. Tikrai labai to noriu, tą vertinčiau, mane tuo labai pamalonintum. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį“.

Jei vyras tuo metu sąmoningas, suvokiantis, kad reikia atsižvelgti, išgirsti partnerio polinkius, tai, kas yra įvardijama, jis, pavyzdžiui, užsirašo į kalendorių. Po kiek laiko sėdi sau, dirba, atsiverčia darbo kalendorių ir žiūri – gėlių! Vadinasi reikia suplanuoti maršrutą pro gėlių parduotuve, sustoti, rasti parkavimo vietą, išlipti, nueiti į parduotuvę, išrinkti gėles, atsinešti į mašiną, vėl važiuoti galbūt kitu maršrutu. Grįžta namo, įteikia gėles, o žmona sako „neįdomu, nes aš tau pasakiau“. Tad čia palieku pamąstymui atvirą klausimą – ką mes labiau vertiname? Atsitiktinumus ar pastangas? Nes auklėdami vaikus visuomet sakome, kad labai svarbu pastangos, o ne galutinis pažymys. Tad galbūt vertinkime pastangas ir norą išgirsti partnerį. Gali būti, jog taip pasieksime tikrai gerų rezultatų.

Dar žiūrėkite: