Emocinis badas. Kodėl jaučiuosi vienišas?

Yra žmonių, kurie, atrodytų, apie save niekuomet negalvoja – viską daro dėl kitų, nuolat aukojasi, niekuo nesiskundžia ir neapkrauna kitų savo problemomis. Vis dėlto toks žmogus ilgainiui gali pasijausti labai vienišas, net jei pats to nesupranta. Tačiau kaip veikia tokia emocinio bado schema? Iš kuri ji atsiranda? Kas slypi už tokio savęs neigimo? Ir kaip pripažinti savo emocinius poreikius? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Suaugęs žmogus gali turėti emocinių poreikių

Kai kurie žmonės tikisi, kad noras gauti normalų emocinės paramos kiekį niekada nebus patenkintas. Tai reiškia, jog viduje jie jaučiasi, jog gyvenime juos nelabai kas mylėjo ir nelabai kas mylės ateityje. Todėl jie gyvena su tokiu chronišku vienišumu ir net nebando ko nors padaryti, kad būtų kitaip. Tokie žmonės, aišku, dažnai jaučiasi šiek tiek depresiški ir net patys nesupranta, kodėl gyvenimas toks nuobodokas, vėsokas. Jie jaučiasi chroniškai nesuprasti aplinkinių, nematomi, kažkuria prasme tušti. Daugelis jų šiaip jau net neateitų pas psichoterapeutą ir negalvotų, kad kažkas blogai – tiesiog toks nesėkmingas likimas, meilės visada trūko ir trūks ir, matyt, jos trūksta ir visiems kitiems, tik kiti, galbūt, nekalba.

Pagrindinė problema

Jie negali sau pasakyti, kad jų emociniai poreikiai normalūs, geri ir kad jie turi teisę, kad jų emociniai poreikiai būtų patenkinti. Daugelis tokių žmonių galvoja, kad suaugęs stiprus žmogus ir neturi turėti tokio poreikio – jis neturėtų verkti, kad jam trūksta meilės ar kad kiti jo nesuprato. Jie net tai laiko tam tikra savo stiprybe. Bendraudami su kitais, tokie žmonės nepasako, ko jiems reikia emociškai. Jie nepaprašys, kad juos apkabintumėte, nepaprašys, kad išklausytumėte kokią nors bėdą – galbūt  kas nors nesiseka – šiaip nebandys užimti daug dėmesio dalindamiesi savo kasdienybe ir paprasčiausiais niekais, kaip artimi žmonės vienas su kitu dažniausiai dalinasi. Jie tiesiog bando sakyti, kad jiems to nereikia. Laikosi pozicijos geriau paklausyti kitų ir nepasakoti apie save, nes pas juos nieko įdomaus nevyksta. Jei toks žmogus pavargo, susirgo ar jam bloga, jis bando tai išspręsti pats ir neapkrauti kitų. Žodžiu, jie patys nieko neprašo, o jei neprašo – tai ir negauna.

Vienišas vaikas

Ir be viso to, tarsi pagal kiaulystės dėsnį, sau partneriais jie išsirenka tokius žmones, kurie yra egocentriški, tempia antklodę tik į savo kampą, kurie visą laiką garsiai šaukia, ko nori ir to reikalauja. Arba tai būna šalti žmonės, kurie gyvena savo pasauliuose, dirba savo darbuose ir kol jų nepagausi, neparodys meilės. Žodžiu, bėda tęsiasi toliau – jei tėvai nedavė meilės, tai ir partneris neduoda. Netgi draugus jie sugeba išsirinkti tokius, kurių reikia visą laiką klausytis ir kurie niekada nepasidomės, kaip sekasi kitam. Aišku, vienas kitas žmogus, negavęs meilės iš tėvų pradeda elgtis atvirkščiai – pradeda plėšti meilę iš kitų, tačiau dažniausiai kartojasi tas pat principas: tarsi tokio žmogaus viduje būtų vienišas vaikas. Giliai viduje jis jaučiasi esąs vienišas vaikas, kuris įprato būti vienišas, kuriam būti vienišam yra normali būsena ir jis neturi vilties, kad kažkas bus kitaip.

Nukenčia bendravimas

Net atėjus pas psichoterapeutą, tokiam žmogui nemalonu psichoterapeutą užkrauti savo problemomis. Jis net neturi, kuo užpildyti tos valandos. Jis negali pasakyti daugiau žodžių, kad pasiskųstų arba paprašytų patarimo, kaip elgtis. Jis, atrodo, pasako nedrąsiai keletą žodžių ir net nebando psichoterapeuto nieko prašyti. Toks žmogus taip pat nemyli ir pats savęs. Jei tėvai neskyrė meilės vaikui, jis neišmoko savęs mylėti ir tokie žmonės vis dėlto dažnai nesirūpina laisvalaikiu ir savo norų bei poreikių nesureikšmina net būdami patys su savimi. Pavyzdžiui, negali užsiimti kokia nors veikla, kuri jiems maloni, negali leisti pinigų sau, negali nusipirkti kelių dienų sanatorijoje arba jiems tiesiog apskritai atrodo, kad nieko neveikti yra negerai – turi daryti kažką naudingo. Jis negali sau pasakyti, kad yra svarbus. Mama jam turėjo pasakyti, kad jis, jo poreikiai ir jausmai yra svarbūs. Galiausiai tokio žmogaus gyvenime atsiranda daug tuštumos ir beprasmybės jausmo.

Tačiau kitiems su tokiais žmonėmis, kurie savęs nesureikšmina, viską daro dėl kitų, taip pat yra ne visai gerai. Tokie žmonės yra uždarę savo jausmus. O mums juk patinka, kai kitas žmogus į bendravimą atneša savo poreikius ir jausmus – kitaip tariant, yra nuoširdus. Tokie užsidarę, prie vienišumo pripratę žmonės ir bendravime lieka atsiriboję ir, galų gale, nežiūrint to, kad jie mūsų neapkrauna, jaučiamės taip pat nelabai gerai. Tad esnat tokiai schemai labai svarbu pasakyti sau “taip, aš turiu emocinius poreikius ir turiu teisę juos realizuoti”.

Dar žiūrėkite: