Kodėl būti tėčiu taip pat nėra lengva?

Nors už vaikų auklėjimą bei santykius šeimoje atsakingi abu tėvai, kažkodėl įprasta namų jaukumą, šeimos gerovę bei santykius priskirti mamų atsakomybei. Vis dėlto, tėčių vaidmuo šeimoje nė kiek ne mažiau svarbus. Tačiau pasauliui, visuomenei bei vertybėms žengiant pirmyn, patys tėčiai ne visuomet žino, kaip reaguoti į iššūkius, su kuriais susiduria. Tad kodėl būti tėčiu taip pat nėra lengva? Kaip keičiasi tėčio vaidmuo šiandieninėje visuomenėje? Su kokiais sunkumais gali susidurti tėčiai? Ir ką su tuo reikėtų daryti? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Būti tėčiu – taip pat nelengva

Savo darbe, praktinėse konsultacijose vis dažniau susiduriu su viena problema, kuri matau, kad pamažu tampa ne vienos ar kelių šeimų problema, o labiau bendra, tad tikrai norėčiau į tai atkreipti dėmesį. Vien dėl to, jog matau, kad ši problema gali kišti koją ne vien atskiro asmens ar šeimos gyvenime, bet, ypač, vaikui. Tad norėčiau pakalbėti apie tai, su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai tėčiai, ir kodėl būti tėčiu tikrai ne visuomet yra lengva. Be abejo, sunkumų turi visi – ir moterys, mamos, sesės, broliai, ir tėčiai. Šiandieną renkuosi kalbėti būtent apie tėčius dėl to, kad ši tema vis dar nėra išsamiai apkalbėta ir nemačiau aktualios informacijos. Tad kokią probelmą įžvelgiu?

Iš vaikystės atėjusi rolė

Tėčiai iš savo vaikystės atsineša tam tikrą programą, rolę, koks turi būti vyras, kadangi, kaip jau minėjau viename savo ankstesnių video, tam tikras asmenybės branduolys susiformuoja iki 3 arba 7 metų. Tačiau kokį mes auklėjimą ar ugdymą gavome savo vaikystėje? Dažniausiai buvo sakoma, kad vyrai neverkia, liepiama “nebliauti kaip bobai”, vyras turi būti stiprus, vyras turi maitinti šeimą, vyro turi klausyti, moteris turi būti virtuvėje, o vyras turi būti autoritetas, vyras negali nieko bijoti, nes kitaip bus ištižėlis ir taip toliau ir panašiai – manau, galėtumėte nemažai papildyti.

Tad štai dabar tam pačiam vyrui mes pradedame sakyti, jog jis turi jausti visus jausmus, jog jis turi priimti vaiko jausmus, jog jis turi tapti lygiaverčiu partneriu savo šeimoje, neturi norėti dominuoti ar būti autoritetas, jog turi tapti lygiavertis su savo vaiku. Staiga vyro galvoje ir viduje, galbūt ir sąmoningai to nesuvokiant, kyla pasipriešinimas ir nesuvokimas. Jis mano, jog įvyko kažkokia klaida ir nesupranta, kas vyksta, nes jį visai ne taip auklėjo ir augino. Ir tokio pasimetimo bei frustracijos vyruose matau tikrai nemažai ir tą visiškai suprantu. Mus augino vienaip, įgijome asmenybės liniją ir čia staiga kažkas nori, kad pasikeistume.

Pasaulis nestovi vietoje

Tas noras, kad pasikeistume, taip pat yra normalus, nes pasaulis keliauja į priekį. Ir tai nereiškia, kad kažkas yra blogas, negeras, tiesiog tai yra tam tikra natūrali santykių raida. Mes gyvenome laikais, kai į santykius nebuvo investuojama, kai apie juos nebuvo kalbama. Kai buvo kalbama apie fiznį kūną, apie pareigas, apie “reikia” ir “turi”, tačiau nebuvo kalbama apie vidų. Tad visiškai suprantu vyrų frustraciją ir pasimetimą, daug kylančių jausmų. Vis dėlto noriu paskatinti pagalvoti, jog pasaulis iš tisų keliauja į priekį. Kažkada nebuvo elektros, kažkada turėti patogumus bute buvo didelė prabanga. Dar viai neseniai moskvičių arba volgą vairuoti buvo kažkas tokio, ką sau galėjo leisti tik ponai. Natūralu, kad nebenorėtume grįžti atgal, o kartu ir visi kiti dalykai keliauja į priekį.

Tad jei tai priimtume kaip natūralią pasaulio raidą, natūralią evoliuciją, kaip ėjimą į priekį vardan to, kad galėtume gyventi geriau, galbūt galėtume priimti ir tą informaciją, ir suprasti, jog kas buvo, galbūt buvo geriausia, kas tuo metu galėjo būti. Vis dėlto dabar gali būti ir kitaip. Todėl reikėtų nebijoti leisti sau išreikšti ir patirti visus jausmus – ir pyktį, nusivylimą, frustraciją, liūdesį. Išreikšti juos sau priimtinu būdu ir pagalvoti, kaip galime tą keisti. Ne tam, kad laimingas būtų kažkas kitas, tačiau pirmiausia tam, kad patys galėtume turėti pilnavertiškesnį, laimingesnį gyvenimą, galėtume daugiau pasiekti, nes kai mūsų viduje neverda begalė jausmų, tikrai gali pasidaryti lengviau.

Ne veltui sakoma, kad vaikai yra mūsų geriausi mokytojai. Jie sugeba “pabaksnoti” mums į tas vietas, kuriose galbūt galime padaryti kažką dar geriau. Tačiau, svarbiausia, jog tai padarę, priėmę kažkokius naujus iššūkius ar naujus kelius, mes tikrai netampame silpnesni. Priešingai – patyrę emocijas mes galime tapti dar stipresniais, galingesniais, pasiekti daugiau savo tikslų ir viduje turėti daugiau gero jausmo.

Dar žiūrėkite: