Siekiant permainų gyvenime ar užsibrėžto tikslo, tenka dažnai susidurti su iššūkiais, nesekmėmis ar net skausmu, kol galiausiai pasiekiame savo tikslą. Kad ir kaip norėtume, permainos neateina lengvai, turime dėti daug pastangų ir dėl to dažnai bijome ko nors imtis, vengiame sunkumų, nustojame augti ir tobulėti. Tačiau kodėl tobulėti yra sunku? Ar tikrai tai neįmanoma be kančios? Ir ką daryti, kad tai neužkirstų kelio mūsų asmenybės augimui? Psichologas Julius Tilvikas.
Augti ir tobulėti – sunku
Laba diena. Aš esu psichologas Julius Tilvikas ir šiandien mes kalbame apie augimo skausmą. Kas gi yra tas augimo skausmas? Žmonės ateina į psichologo kabinetą, į terapiją, tačiau yra ne vienas, kuris sako, jog kaip ir norėtų pokyčių gyvenime, tačiau norėtų, kad viskas imtų ir praeitų lengvai, būtų lengva ir paprasta. Aš juos puikiai suprantu, nes didžiajai mūsų daugumai norisi, kad pokyčiai vyktų paprastai, lengvai, mums turint įkvėpimą, motyvacijos ir mes tiesiog ateitume į darbą ir imtume ir darytume dalykus. Tačiau jei pasižiūrėtume į visą savo gyvenimą, į esminius dalykus, kuriuos mums tenka išmoti, praktiškai jie visi susiję su skausmu ir didelėmis pastangomis.
Pradėti vaikščioti – kiek kartų reikia nukristi, keltis, susimušti, išmokti bėgti, vėl griūti ir keltis, kol išmokstame vaikščioti? Išmokti kalbėti – kiek ilgai turime kalbėti ir bandyti tarti garsus, bandyti teisingai sudėlioti žodžius, kad mūsų kalba būtų sklandi ir aiški? Kurti santykius – pirmiausia mokomės kurti santykius su artimiausiais žmonėmis, tėvais, broliais, seserimis, giminaičiais. Dažnai tie santykiai pilni konfliktų, kuriuose bandome suprasti, kur yra mūsų ribos. Tik po daugelio klaidų, nusivylimų, skausmo ir pykčio, išmokstame adekvačiai bendrauti su kitais žmonėmis. Mes mokomės naujų dalykų gyvenime, pavyzdžiui skaityti ar rašyti. Mums reikia daug kartų pakartoti tą pačią raidę, kol išmokstame ją tinkamai parašyti. Mūsų rankos būna rašaluotos, būname murzini, kartais gauname dėl to ir blogą vertinimą ir tai taip pat yra nemaloni patirtis.
Įgūdžiai ateina su pastangomis
Iš tiesų, tam, kad įgytume kokį nors įgūdį, kad galėtume augti ir tobulėti, turime susidurti su dideliu pasipriešinimu ir jį įveikti. Tas pasipriešinimas mumyse atsiranda per skausmą, tam tikra prasme per kančią. Kalbant apie psichologiją ir psichoterapiją, taip pat norėčiau pastebėti, kad be pastangų, greitų ir paprastų rezultatų nepasiekiame. Ir tai yra augimo skausmas. Jei norime išmokti bėgti maratoną, tai reiškia, kad turime ilgai treniruotis, bėgioti, uždusti. Mums skaudės raumenis, turime psichologiškai tam pasiruošti, turime ilgai treniruotis ir atkentėti savo treniruočių režimą. Praeitą rudenį pradėjau mokytis plaukioti burlente. Daug kartų kritau į vandenį, mano veidas buvo labiau pilnas vandens, nei smegenų, kol pradėjau bent adekvačiai ją valdyti. Ir tai taip pat buvo nemalonu, o kartais net skausminga.
Galime rinktis
Tad šioje vietoje kyla klausimas, ką daryti, jei viskas ateina per kančią ir skausmą? Negi visas gyvenimas toks jau liūdnas ir prastas kaip šiandieninė tamsi pavasario diena. Mes galime rinktis sąmoningai kentėti, būti toje kančioje. Arba dažniausiai net nesirenkame, o tiesiog joje būname, norime, kad ji greičiau praeitų. Tačiau tai vis tiek yra mūsų pasirinkimas. Arba galime žengti kitą žingsnį – įsisąmoninti tai kaip patirtį, kaip kažką, kas yra neišvengiama ir su kuo mes turime bei renkamės išbūti ir tuomet judėti į priekį.
Galiausiai noriu pastebėti, kad jei kas nors jums sako, jog naujų dalykų galite išmokti be pastangų, kad galite užaugti be išgyvenimų, kančios, skausmo, pastangų, krūvio, kad ir kaip mes tai įvardytume, linkėčiau į tokius žmones žiūrėti su didele atsarga. Prie to bus arba pridėta kažkokia kaina – jūsų sveikatos, gebėjimo kokybės, pinigų, o galbūt visko kartu ir galiausiai gali būti, kad vis tiek teks mokytis tuo sunkiuoju būdu. Arba tie žmonės tiesiog nežino, apie ką kalba, ir patys nėra tiek užaugę, kad priimtų, jog vis dėlto sunkius, esminius dalykus savo gyvenime mes pasiekiame tik su didelėmis pastangomis.
