Kaip partneriui suteikti emocinę paramą, jei jis nenori kalbėtis?

Net jei partneris mums nieko nesako, kartais galime tiesiog jausti, kad kažkas jį kamuoja. Tačiau jei tik pabandome klausti, kas nutiko ir ar viskas gerai, dažnai galime jį tik dar labiau suerzinti. Tačiau ką daryti, jei partneris nenori kalbėtis? Kaip tokiu atveju suteikti jam emocinę paramą? Ir kaip galime pakenkti versdami žmogų kalbėti? Psichologas Andrius Kaluginas.

Neversti kalbėti, jei partneris to nenori

Jei partneris nekalba, nereikia jo versti kalbėti, nes tai jau bus psichologinė prievarta. Jei jis nori emocinės pagalbos ar paramos, be verbalinių, yra kitų būdų šią paramą ir šilumą jam suteikti. Jei asmuo pagal savo asmenybės ypatumą yra nekalbus arba jo kalba yra nesklandi, skurdi, nereikia jo versti tapti Ciceronu. Tiesiog pasirinkite kitus būdus. Tai gali būti jauki tyla kartu susėdus ir pažiūrėjus, kad ir televiziją ar kokį nors filmą.

Tai gali būti monologinis bendravimas – pavyzdžiui, kitas partneris gali pasakoti vien apie savo dienos įvykius ar rūpesčius, neversdamas savo partnerio kalbėti. Dažniausiai nenori kalbėti vyrai ir tuomet vyrams vargo vakariene tampa pats klausimas, kai žmona sako, jog nori labai rimtai pakalbėti. Pats tas klausimas yra šokiruojantis ir keliantis kortizolį, tai yra stresinis. Žmogus ir pats to klausimo bijo. Todėl į tokią situaciją reikėtų žvelgti lanksčiau, nedramatizuoti ir, pažįstant savo partnerį, parinkti jam tinkamus būdus suteikti emocinę paramą.

Būdai suteikti emocinę paramą

Galbūt vienas tokių būdų suteikti emocinę paramą bus tiesiog patylėti, kažkiek laiko atsiriboti, leisti partneriui pabūti su savimi, vienokia ar kitokia forma pamedituoti, pakontempliuoti, pabūti vienam su savo mintimis. Tačiau svarbiausia – reikėtų jam duoti ženklą – žodinį, ar ne – kad esate šalia ir, jei jam reikės, visuomet gali jus pasisodinti ir pasikalbėti, kad partneris, kuris mažiau kalba, žinotų, kad turi tokią galimybę. To dažnai gali ir užtekti, kad partneris imtų jaustis ramiau.

Todėl nereikia versti žmogaus kalbėti ir jo kankinti papildomais klausimais: kas tau nutiko? Kodėl tu toks liūdnas? Kodėl tu toks piktas? Ar tau viskas gerai? Dažniausiai nieko, be jo kontragresijos, mes nesulauksime. Nenori žmogus kalbėti – nekalba. Kalbėjimas pats savaime labai retai sprendžia problemas. Problemas sprendžia arba dialoginis atviras ir sąmoningas kalbėjimas, arba veiksmai. Todėl labai rekomenduoju atsižvelgti ir santykiuose būti lankstesniais.

Kaip versdami kalbėti galime pakenkti?

Dažnai būna taip, kad, norėdami žmogui padėti ir jam linkėdami gero, norime leisti jam pasijausti komfortiškai ar išlieti savo vidinę būseną ar emocijas. Tačiau darydami tai per prievartą tuomet, kai žmogus nėra tam pasiruošęs, mes tikrai galime net ir pakenkti jam pačiam. Tuomet jis gali jaustis kažkoks menkysta, prastas, nevykęs, nes štai negali žodžiais pasakyti, ką jaučia. Tačiau ne visi turi tokį puikų emocinį intelektą ir puikią iškalbą. Vieni kalba gerai, kiti prastai, ypač jei turime galvoje vyrus. Mūsų vyrai nėra Ciceronai, jie nėra labai iškalbūs, todėl iš tiesų galime net pakenkti žmogui, jo savivertei arba suaktyvinti jo vidinius kompleksus versdami kalbėti tais momentais, kai žmogus to nenori. Tad tikrai neverta.