Veikiausiai jau vaikystėje turėjome slaptą vietą, kuri buvo tik mūsų. Ypač, jei kambariu tekdavo dalintis su broliais ar seserimis. Tačiau kartais mums reikalinga sava erdvė, atskiras kambarys, kuriame galėtume pabūti su savo mintimis ir niekas mums netrukdytų. Vis dėlto gyvenimas ne visuomet gali mums tai pasiūlyti. Tad kaip susikurti savo kambarį, kai jo nėra? Kodėl tai svarbu? Kaip tai veikia mūsų gyvenimą? Kur galime pabėgti, kai norisi nusiraminti ir atsipalaiduoti? Psichologė, knygos “Namų psichologija” autorė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė.
Prabanga turėti savo kambarį
Tema, apie kurią norėčiau pakalbėti, skamba šiek tiek paradoksaliai. Kaip susikurti savo kambarį, kai jo nėra? Kaip tik skaičiau Virdžiniją Vulf (angl. – Virginia Woolf), kuri rašė, jog norint, kad moteris kurtų, jai reikia nuosavo kambario ir nuolatinių pajamų. Aš taip pat to neatsisakyčiau – nei pajamų, nei nuosavo kambario su puikiu rašomuoju stalu ir gražiu vaizdu pro langą, ramuma, kad niekas netrukdytų ir panašiai. Tačiau ne visuomet gyvenimas tą gali pasiūlyti. Yra įvairių aplinkybių, žinoma, pirmiausia finansinės. Galbūt šeimoje yra mažų vaikų, kai namuose, net jei ir yra pakankamai vietos, jų visur pilna. Pagaliau retas kuris turi prabangą, kad kiekvienas šeimos narys, įskaitant ir vyrą su žmona, turėtų po atskirą kambarį.
Sava erdvė svarbi nuo vaikystės
Tačiau savą erdvę turėti labai svarbu. Jei paprašyčiau prisiminti vaikystę, ar neturėjote tokios vietos, kur įlįsdavote ir pasijusdavote tarsi atskirame pasaulyje? O gal susikurdavote namelį iš antklodžių? Galbūt įlįsdavote į jazminų krūmą ar atsidarę spintą prisiklijavote paveikslų, plakatų ir ten buvo jūsų erdvė? Tai vaiko augime labai svarbus dalykas. Tai – pirmieji psichologinio augimo žingsniai, kai suvokiame, kad esame atskiri nuo kitų žmonių – šeimos, brolių, seserų ir kitų. Šis jau ankstyvame amžiuje atsiradęs poreikis turėti vietą, kur galime stabtelti ir tarsi vėl iš naujo save susirinkti, kurti ar tiesiog pailsėti, išlieka visą gyvenimą.
Erdvė, kuri primintų, kas mums svarbu
Būna žmonių, kurie turi savo kambarį, tačiau jis, tarkim, apkrautas visokiausiais daiktais, kurie netelpa kitur. Tad tas kambarys lyg ir yra, bet netarnauja kaip erdvė, kurioje galime save susirinkti. Tam, kad susikurtume tokią vietą, kartais reikia visai nedaug. Kartais toji vieta gali būti net ne namuose. Pavyzdžiui, suoliukas kur nors netoli namų. Tačiau tai turi būti pasikartojantis dalykas – sugrįžtame ten nuolat, tam, kad išgyventume panašią nurimimo, susitelkimo būseną, net jei ji trunka kelias minutes.
Tokia maža meditacija ar pabuvimas su knyga, arbatos puodeliu ar bet kas kita. Tad tam pasiekti nereikia daug pastangų. Pavyzdžiui, galime nusipirkti sėdmaišį, kurį galima bet kur paslinkti. Aišku, būtų geriau, kad būtų kažkoks kampas, kur galėtumėte šalia pasikabinti kokį nors paveikslėlį ar nuotrauką, kurie būtų kaip priminimas apie tai, kas jūsų gyvenime svarbu. Tie priminimai mums reikalingi, nes esame labai užmaršūs. Viduje žinome, kur einame ir ko mums reikia, bet kažkur išsibarstome.
Pasikartojantis ritualas
Surasti savo kampą, jį šiek tiek išgryninti, paklausti savęs, kas mums svarbu, kas suteikia poilsį, atokvėpį ir visumos jausmą. Tai gali pasireikšti per paprastus daiktus. Pavyzdžiui, norisi užsimesti pledą. Tokiu atveju būtų gerai, jog tai būtų tas pat pledas, tas pat daiktas. Arba pasiimti mėgstamą puodelį išgerti kavos. Ar užsidegti žvakę. Taip pat tai gali būti konkrečiu atitinkamu metu, pavyzdžiui, anksti ryte, kai dar visi miega arba vėlai vakare, kai jau visi miega, jei esate pelėda. Tad svarbu surasti tą laiką, kad sukurtumėte ne tik pabuvimą, bet ir ritualą, kuris padėtų įeiti į tą būseną.
Neįprasta, bet sava
Sakoma, jog kartais užtenka penkias minutes numigti, kad atsigautume. Lygiai taip pat kartais užtenka penkių minučių prisėsti savo erdvėje su savo ritualu, kad atsigautų mūsų vidus. Sava vieta gali būti nebūtinai namuose ar netoli jų, tačiau ir visai kitoje erdvėje. Pavyzdžiui, žmonės mėgsta nueiti pabūti bažnyčioje ne pamaldų metu. Tačiau čia svarbu reguliarumas – sau padaryti tarsi ritualą, tradiciją. Arba darbe, tarkim dabar sėdime mano psichoterapijos studijoje, kabinete. Tad kartais ne tik man, bet ir ateinančiam žmogui tai gali būti sava erdvė, nes jis vis grįžta į tą pačią vietą.
Toji vieta taip pat gali būti namuose, bet, tarkim, neįprastoje vietoje. Pavyzdžiui, rūsyje, kuris buvo užgrūstas įvairiausiais daiktais, tačiau yra galimybė ten įsirengti, pavyzdžiui, nedidelę muzikos studiją, jei jums patinka muzika. Tai gali būti ir garažas ir bet koks kitas laisvas kampas. Tad savos erdvės suradimas nėra apribotas finansų, išdėstymo fizinėje erdvėje ar šeimos narių skaičiaus. Tą galima susikurti, kad ir kur bebūtumėte.
