Kaip pelnyti netiesioginių pavaldinių pasitikėjimą?

Pavaldinių pasitikėjimą įgyti nelengva, kaip jau išsiaiškinome praeituose video, tam, kaip vadovai, turime dėti nuolatines pastangas ir kurti sveiką santykį. Tačiau ką daryti, jei su kai kuriais pavaldiniais visai netenka tiesiogiai bendrauti? Kaip pelnyti savo netiesioginių pavaldinių pasitikėjimą? Pataria vadovavimo konsultantas Saulius Jovaišas.

Tinkamas santykių formavimas

Taip, tai sunkus momentas. Nors kodėl sunkus? Normali darbinė situacija, reikia priiminėti normalius sprendimus. Yra keletas dalykų. Jei organizacija didelė, greičiausiai joje yra kažkokie hierarchiniai lygmenys. Na, įsivaizduokime, jog yra kažkoks bosas, o po juo keli vadovai. Jei formuoju tinkamus santykius su tais keliais savo tiesioginiais pavaldiniais, kurie turi savo pavaldinių, aš padedu jiems formuoti tinkamus santykius su savo pavaldiniais. Tokiu būdu mano autoritetas ir pasitikėjimas manimi didėja.

Kitas momentas – jei aš peršokinėju per savo tiesioginių pavaldinių liniją ir problemas einu spręsti pats, man atrodo, kad tokiu būdu savo autoritetą ir pasitikėjimą manimi įtvirtinu. Tačiau iš tiesų yra visiškai priešingai. Tokiu būdu diskredituoju tą lygmenį, kuris yra tiesiogiai po manimi, taip jie praranda galią įtakai ir žmonės dirbantys mano organizacijoje supranta, kad ji veikia ne taip, kaip turėtų. Kas dėl to atsakingas? Moi – aš. Tokiu būdu vėlgi mažinu pasitikėjimą manimi. Turiu padėti savo tieisoginiams pavaldiniams išlaikyti autoritetą bei padėti jiems teisingai dirbti su savo žmonėmis. Taip sutvirtinsiu pasitikėjimą manimi.

Matomumas skatina pasitikėjimą

Taip pat labai svarbu būti matomam. Jei esu užsidaręs savo kabinete ir tiems žmonėms, kurie kuria didžiąją dalį pridėtinės vertės, kad ir kas jie bebūtų, esu matomas kartą per mėnesį praeidamas ar važiuodamas automobiliu, negaliu kalbėti apie jokį pasitikėjimą. Turiu apeiti žmonės ir užmegzti su jais ryšį. Tai nereiškia, kad jei fabrike dirba 300 darbuotojų, turiu prie kiekvieno prieiti ir teirautis, kaip gyvena jo uošvienė. Tai neįmanoma. Tačiau praeiti fabrike ir būti matomas aš galiu. Tuomet žmonės tam tikra prasme lauks mano atėjimo. Tačiau jei pasirodau tik tada, kai yra bėda, tampu bėdos simboliu. Tuomet mano atėjimas visais atvejais reiškia problemą. Pas visus įsijungia reptilinės smegenys ir visi viduje tuoj pat pradeda nuo manęs bėgti. Tokiu atveju taip pat neturiu tinkamo pasitikėjimo ir tinkamos įtakos. Todėl turiu būti matomas.

“Klausk manęs bet ko”

Jei tai yra nutolę padaliniai ir fiziškai negaliu ten būti, turėčiau reguliariai pasirodyti bent jau kažkur ekrane per susirinkimus. Tarkim, nežinau, ar pirmas, tačiau tikrai vienas pirmųjų vadovų, kurie savo darbe pradėjo taikyti praktiką Ask me anything (liet. – klausk manęs bet ko) – Markas Zuckerbergas (angl. Mark Zuckerberg), facebook įkūrėjas. Jis, berods, kartą per mėnesį daro reguliarias video konferencijas, kuriose realiai jis yra ant scenos, jo darbuotojai, kurių yra beprotiškai daug, prisijungia priekonferencijos, be to, žmonių yra ir salėje, ir visi gali paklausti bet ko. Jis atsakinėja į visus klausimus. Jei tai – slapta informacija, jis tiesiog įvardija, jog tai – slapta, konfidenciali informacija ir tiek. Bet jis atsakinėja į bet ką. Tokiu būdu jis yra matomas ir prieinamas.

Tai yra labai svarbu, dėl to pasitikėjimas juo kyla. Jis tarsi padiktavo madą ir dabar yra pakankamai madinga visose organizacijoje, taip pat ir Lietuvoje, jog vadovų galima klausti bet ko. Tai labai stipriai didina darbuotojų pasitikėjimą. Tačiau idėja paprasta – būti matomam ir prieinamam. Ir viskas. Ir daryk tai, ką sakai. Tai reiškia, jei deklaruoji vienas vertybes, o elgiesi visai priešingai, o visi vis tiek tai mato, gali būti ir matomas, vis tiek niekas tavimi nepasitikės. Tačiau jei elgiesi taip, kaip deklaruoji, arba jei pažeidi, motyvuotai paaiškini, kodėl taip įvyko, žmonės tavimi pasitiki. Net jei labai dažnai ir nemato.

Dar žiūrėkite: