Kaip galime padėti bendrauti autistiškam vaikui?

Nors autizmas nuo nieko nepriklauso ir gali pasireikšti bet kurioje šeimoje, dažnai vis dar tenka išgirsti dėl to kaltinant tėvus ar atstumiant patį vaiką. Vis dėlto, vaikas nekaltas, kad neturi įgūdžių, ir tik nuo mūsų priklauso, ar padėsime jam jų įgyti. Tad kaip dažniausiai reaguojame į autistiškus vaikus? Kaip galime padėti bendrauti autistiškam vaikui? Kokią aplinką galime sukurti, kad jis jaustųsi kaip galima geriau? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Autizmas nuo nieko nepriklauso

Bendraudama su autistiškų vaikų tėvais, girdžiu, jog jie labai dažnai jaučiasi nusiminę ir atstumti, labiausiai net ne visuomenės, o savo giminės, ugdymo įstaigų. Tai labai liūdna, nes dažnai šeimos sako, kad jaučiasi nesuprasti. Giminės, tėvai, tai yra autistiškų vaikų seneliai, kaltina tėvus, kad jie kažką ne taip padarė, kad jie netinkamai vaiką išnešiojo, netinkamai jį augino, todėl taip ir nutiko.

Tai tikrai be galo sunku, nes autizmas – tai sutrikimas, kuris gali ateiti pas kiekvieną į šeimą. Net jei turime du ar tris puikiausius normalios raidos vaikus, kitas vaikas gali būti autistiškas. Tai nuo nieko nepriklauso. Tai nepriklauso nuo to, ar esame blogi, ar geri tėvai, nepriklauso nuo to, kaip rūpinamės vaikais. Taip jau yra, kad nei vienas nesame nuo to apsaugoti. Tad prieš bandydami smerkti ar kažkaip kaltinti, pagalvokime, ar mums patiems taip nenutiks, o jei nutiktų, kaip jaustumėmės patys.

Kaip reaguojame į autistišką vaiką?

Tad šioje vietoje pereikime prie to, kaip galime padėti bendrauti, kai mūsų aplinkoje yra autistiškas vaikas. Visų pirma, norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, ką pati gana dažnai pastebiu, kai konsultacijose dažnai išeiname su autistišku pasivaikščioti. Kaip žmonės tokiu atveju reaguoja?

Su visa pagarba, aš tikrai suprantu, kad niekas nenori nieko blogo. Tačiau pagalvokime – jei sutinkame kitą savo artimą žmogų ar pažįstamą su neurotipiniu vaiku, kaip elgiamės tokiu atveju? Dažniausiai pasisveikiname kaip su lygiaverčiu žmogumi. Tačiau sutikę žmogų su autistišku vaiku, kartais žiūrime ir su gailesčiu ar keistumu, galbūt net ne visuomet pasisveikiname ar kalbame taip, tarsi jis nesuprastų.

Padėti bendrauti gali paprastas pasisveikinimas

Taip, gali būti, kad jo kalbos suvokimas nėra labai geras, tačiau vaikas vis tiek jaučia, kaip mes į jį žiūrime. Galbūt sąmoningai to ir nesupranta, tačiau, be abejo, tai veikia žmogaus savijautą. Matome, ar į mus žiūri “kreivai”, ar ne. Tad jei kažkur sutinkame, į mūsų grupę, klasę, darželį atėjo toks vaikas, jei ruošiame kitus vaikus priėmimui, pasakykime, kad jei atėję į mokyklą ar grupę pasisveikiname, taip pat pasisveikinkime ir su tuo vaiku. Nesvarbu, kad mums pasisveikinus jis susigūš ir atsitrauks, tačiau nepaisant to, tokie vaikai dažnai labai džiaugiasi, kad su jais pasisveikino.

Turiu vieną berniuką, kuris turi šiek tiek raidos ypatumų, galbūt yra šiek tiek bruožų. Jis labai daug kalba apie tai, kaip nori susitikti su savo buvusiais klasiokais ir vieną dieną mūsų darbo metu jis susitiko savo buvusį klasioką, apie kurį ir kalbėjo. Klasiokas su juo džiugiai pasisveikino, o jis sustingo ir pasitraukė. Tačiau paskui su manimi kalbėjo, kaip smagu, kad sutiko klasioką ir kad tuo labai džiaugiasi. Ta išraiška mums kitaip suprantama ir turėtume mokyti išraiškos, tačiau pasisveikinimas ir vaiko matymas jo neišskiriant iš kitų, yra labai svarbus mūsų pačių tolimesniems veiksmams.

Vaikas nekaltas, kad neturi įgūdžių

Taip pat kviečiu pamąstyti, ar pyktume ant neįgalaus vaiko už tai, kad jis nedaro kūno kultūros. Turbūt tai jau būtų nežmoniška ir visi tai puikiai suprantame. Autizmas yra galbūt mažiau pastebimas, atrodo, tarsi su vaiku viskas gerai ir jis viską daro piktybiškai. Tačiau iš tiesų autistiškas vaikas daug ko negali, nesupranta. Jis mokosi socialinių normų, jausmų supratimo. Tad pagalvokime, jei nepykstame ant neįgalaus vaiko, kad jis nebėga per kūno kultūrą, kaip galime pykti ant autistiško vaiko, kuris netinkamai pasielgė, nes tiesiog dar neturi tam tikrų įgūdžių?

Taip pat juk nesitikėsime iš vaiko, kuris mokosi vaikščioti, žengia savo pirmuosius žingsnius, kad jis atsistos ir iš karto eis. Vaikas eina, krenta, pašliaužia, paeina, nebenori eiti, mes vėl jį skatiname ir panašiai. Iš esmės yra nemažai sunkumų, kuriuos vaikas patiria ir per kuriuos turi pereiti. Tačiau kas būtų jei vaikas po pirmųjų žingsnelių atsisakytų mokytis vaikščioti arba mes jam sakytume, kad geriau nevaikščiotų? Turėtume vaiką, kuris liktų neįgalus dėl to, kad neišmoko vaikščioti.

Tad jei turime vaiką, kuris neturi tam tikrų įgūdžių, o mes po pirmųjų nesėkmių nuleidžiame rankas ir paliekame jį vieną, turėsime atstumtą, nelaimingą vaiką, tačiau taip pat ir nelaimingą aplinką, nes vaikas taip niekada ir neišmoks, kad mums reikia bendrauti, būti kartu ir tada mokytis.

Dar žiūrėkite: