Ar iš tiesų visi žmonės gali mylėti?

Dar vaikystėje žinojome, kad meilė yra pats tyriausias, kilniausias ir gražiausias jausmas, o žmogus pasiekti pilnatvę ir būti laimingas gali tik mylėdamas. Tačiau kas vis dėlto yra toji meilė? Ar kartais nepainiojame jos su kitais jausmais? Kuo ji pasireiškia? Kada galime mylėti kitą? Ir ar tikrai visi žmonės gali mylėti? Psichologas Olegas Lapinas.

Gera, kad tiesiog esi

Meilė yra jausmas, susijęs su tuo, kad mums gera, nes šalia yra kitas žmogus. Dėl to šiam žmogui savo viduje mes skiriame ypatingą dėmesį, ypatingą laiką. Šis žmogus mums išsiskiria iš kitų – jis atrodo geresnis, nei kiti. Būdami su šiuo žmogumi mes patys jaučiamės esą geresni žmonės, nei kad be jo. Tas pat liečia ir mus pačius bei meilę sau. Jei mes su savimi jaučiamės gerai, jei mes sau patinkame, mums žymiai paprasčiau įeiti į meilės kitam žmogui santykį. Iš esmės meilė – tai toks spindulys, kuris prasideda nuo mūsų vidaus ir pirmiausia pakeliui nušviečia mus pačius, o tik paskui nueina į aplinką.

Tie žmonės, kurie sako “aš savęs nemyliu, bet myliu tave”, iš tiesų nemyli nei savęs, nei kito. Jie prisiriša prie kito, galbūt jie kitu rūpinasi, jį kontroliuoja ar savinasi tą kitą žmogų. Tačiau kontrolė, rūpinimasis ir savinimasis, nors dažnai su meile siejami, iš tiesų yra ne meilės, o silpnumo išraiška. Žmogus jaučiasi per daug silpnas ar menkas vienas ir jam reikia kito, galbūt labai žavingo, labai stipraus, todėl, kad šalia jo jis gali būti saugesnis.

Taigi meilę iš tiesų visą laiką reikia atskirti nuo tendencijos prisirišti, kontroliuoti, rūpintis, todėl, kad kuo to yra daugiau, tuo labiau meilėje yra mano paties silpnumo, mano paties nemeilės sau, menkumo jausmo. Ir kuo mažiau jo yra, tuo grynesnė bus ir mūsų meilė – gera, kad tu tiesiog esi. Tuo pačiu jei galime priimti ir mylėti save, esame mažiau reiklesni kitam. Atsiranda priėmimas, o ne noras pakeisti, išauklėti, išlavinti kitą žmogų, kas labai dažnai atsiranda dėl to, kad norime pakeisti ir išlavinti save pačius. Tad iš esmės tokia meilė, kai tiesiog gera, kad žmogus yra, grynu pavidalu ji įmanoma tik tuomet, kai mums gera, kad mes esame.

Dar žiūrėkite: