Vienišumas. Ar tikrai reikia nuo jo bėgti?

Vienišumas gali būti visoks, tačiau apie jį paprastai nekalbame ir esame linkę išgyventi viduje, nors vieniši jaustis galime ir būdami tarp žmonių. Tačiau kodėl taip nutinka? Kodėl atsiribojame nuo kitų žmonių? Kas mus stabdo užmegzti gilesnius socialinius ryšius? Kaip tvarkytis su vienišumu ir ar tikrai reikia nuo jo bėgti? Psichoterapeutė Jovita Klevinskienė.

Paprastai žmonės nelengvai prisipažįsta, kad jaučiasi vieniši. Greičiausiai taip yra dėl to, kad vienišumas atrodo tarsi socialinė nesėkmė, kažkiek gėda, ir reikia didesnio tarpusavio pasitikėjimo, kad žmogus apie tai galėtų kalbėti. Tačiau grįžkime prie to, kas yra vienišumas. Tai – atsiskyrimas nuo kitų žmonių, kuris sukelia skausmą. Tai – nemaloni būsena, rodanti, kad žmogui labai svarbus artumo su kitu žmogumi poreikis ir kad jis nėra patenkinamas.

Vienišumas turi keletą formų

Apie vienišumą, vienatvę, galima kalbėti įvairiais lygmenimis. Yra egzistencinė vienatvė, kai kad ir kokiuose santykiuose bebūtume, kad ir kokie laimingi bebūtume, kitas žmogus tam tikros mūsų dalies vis tiek negali užpildyti. Mes vis tiek kartais jausimės vieniši. Tai, kad svarbiausiais savo gyvenimo įvykiais esame vieni, yra egzistencinė vienatvė. Ir čia nelabai ką galime pakeisti. Tiesiog taip yra. Kitas dalykas, kai mus gyvenime ištinka kokie nors įvykiai – išsiskiriame, išsikeliame į kitą miestą, tuomet esame vieni ir taip pat galime jaustis vieniši. Tačiau mums aktualesnis tas vienišumas, kurį sukuriame patys. Priešingai, nei egzistencinės vienatvės atveju, kuomet pats pasaulis, gyvenimas yra ribotas, šiuo atveju vienatvę susikuriame patys. Mes patys atsitveriame nuo kitų žmonių. P. Svendsen savo knygoje “Vienišumo filosofija” tai nagrinėja ir netgi vadina chroniška vienatve. Tačiau dėl ko taip nutinka? Kodėl pats žmogus atsitveria nuo kontakto su kitu žmogumi, nors jam tai yra svarbu ir tikrai reikalinga?

Santykiai – kaip Holivudo filme

Viena iš priežasčių – tai pernelyg dideli lūkesčiai. Koks turėtų būti tas kontaktas? Koks turėtų būti tas žmogus, su kuriuo aš norėčiau bendrauti? Tokie žmonės sako, jog jų niekas nemyli ir kad yra niekam neįdomūs, tačiau iš tiesų jų pačių lūkesčiai kitam žmogui yra pernelyg dideli. Kartais negalime sau susirasti poros, antros pusės, nes įsivaizduojame, kad tas santykis ar žmogus turėtų būti labai ypatingas ir su tuo žmogumi jausmas turi būti labai ypatingas. Tam tikriausiai turi įtakos ir visi romantiniai filmai, holivudo industrija. Dažnai tokio žmogaus paklausus, ar jam teko patirti jausmą, kurio jis laukia, pasirodo, jog tai yra jo teorinis įsivaizdavimas, kaip turėtų būti. Taigi labai svarbu peržiūrėti savo lūkesčius. Taip pat žmonės sako, jog su kitais nebendrauja, nes jie jiems neįdomūs, norėtų bendrauti kitaip, su kitokiais žmonėmis, kalbėtis kitomis temomis. Tad vėlgi eina kalba apie labai didelius lūkesčius kitiems žmonėms. Šioje vietoje verta sustoti ir juos tiesiog peržiūrėti.

Kaip išeiti iš uždaro rato?

Taip pat svarbu, kad tokioje situacijoje žmogus tarsi užsisuka uždarame rate, vienatvės ir vienišumo jausmas vis ima didėti tarsi sniego gniūžtė. Patarimas šioje vietoje būtų neužsidaryti ir pasistengti bendrauti su tais žmonėmis, kurie jus supa, net jei tai atrodytų ne tie žmonės, su kuriais bendrauti norėtumėte. Mūsų bendravimo įgūdis gerėja tik mums bendraujant. Žinoma, kalba eina apie riziką. Bendravimas su kitu žmogumi, priėjimas, kontaktas visuomet yra rizika. Mus gali atstumti, dėl to blogai jausimės, galbūt turime patirties, kada mus atstūmė. Visgi vertėtų išdrįsti surizikuoti eiti prie kito žmogaus, galbūt labiau pasikliauti intuicija, prie kokio žmogaus eiti, su kokiu žmogumi galime atrasti tą kontaktą ir ryšį, nepasiduoti vienišumui. Labai svarbu prisiminti, kad jei norime kažkam rūpėti ir patikti, visų pirma mums patiems turi kažkas rūpėti, mes patys turime pradėti kažkuo domėtis ar rūpintis. Tai yra raktas išeiti iš šio užburto rato.

Vienišumas – būdingas visiems

Jei neseniai išsiskyrėte ir jaučiatės vieniši, patarimas būtų daryti tą patį, ką darėte su kitu žmogumi. Jei kartu bėgiojote, toliau tęsti bėgiojimą. Kad jūsų socialinis gyvenimas ir ritmas išliktų panašus kaip ir anksčiau. Jei kalbame apie kokias nors veiklas kartu su kitais žmonėmis, jas verta planuoti iš anksto. Ėjimo į spektaklį, į koncertą, nepalikti paskutinei minutei, kai jau jaučiamės blogai ir imame ieškoti kokios nors kompanijos. Tą geriausia daryti reguliariai ir skirti tam laiką iš anksto. Taip pat svarbu prisiminti, kad vienišumas – tai labai natūralus jausmas. Jis būdingas viesiems žmonėms ir tik patyrę šį jausmą galime pilnai būti santykyje su kitu žmogumi. Šio jausmo nereikia ypatingai bijoti, tiesiog nereikėtų jame užstrigti ir užsibūti per ilgai. Ir pabaigai, jei jaučiatės vieniši, pagalvokite, kad pasaulyje šiuo metu yra milijonai vienišų žmonių, kurie dabar jaučiasi lygiai taip pat ir galbūt ši mintis padės jums pasijusti ne vieniems.

Dar žiūrėkite: