Vienatvė. Kodėl jaučiamės vieniši per šventes?

Vienišas žmogus nebūtinai turi būti vienas. Dažnai vienišumo jausmas aplanko mus net ir įprastoje artimoje aplinkoje, o ypač sustiprėja artėjant šventėms. Kodėl per šventes jaučiamės vieniši? Iš kur atsiranda vienišumo jausmas? Kaip susitvarkyti su šiuo jausmu? Psichologas Julius Tilvikas.

Vienatvė tarp žmonių

Iš tiesų vienatvė – tai jausmas, kuris mus apima nebūtinai tada, kai esame vieni. Nebūtinai turime sėdėti vieni kambaryje ir jausti vienatvę. Žmonės gali jausti vienatvę netgi būdami šalia artimų žmonių. Ir net būdami šalia žmonių, kurie juos myli ir jais rūpinasi, jie vis tiek gali jaustis vieniši. Artėjant šventėms šis vienatvės jausmas žmonėse kartais net ir suintensyvėja. Jie pradeda matyti, kaip žmonės aplinkui turi kažkokį tarpusavio ryšį, kaip jie bendrauja, koks jų santykis vienų su kitais, ir kartu tas vienatvės jausmas sustiprėja. Tai pasidaro tarsi kontrastas, kad kažkas tą ryšį turi, o aš jo negaliu užmegzti. Arba aš jį bandau megzti, bet jo vis tiek nėra.

Aišku, yra žmonų, kurie būtent per šventes pajunta tą vienatvę, nes jie iš tikrųjų yra vieniši ir apleisti, tarkime, vyresnio amžiaus žmonės, kurie jau nebeturi artimųjų aplink save, ir mato, kaip žmonės aplink juos bendrauja, o jie, deja, yra vieni. Tai, žinoma, yra labai liūdnas momentas, kad žmonės jaučiasi vieniši dėl to, kad šalia jų nėra kitų žmonių. Tačiau žiūrint giliau, kas ta vienatvė yra iš tiesų ir iš kur ji ateina, pirmiausia reikėtų atsisukti į save. Jei mes jaučiamės vieniši būdami patys su savimi, tai reiškia, kad mūsų vidinė vienatvė nėra išspręsta.

Vienatvės priežastys – vaikystėje

Aš esu tas psichologas, kuris žiūri į vaikystę ir priežasčių ieško ten. Tad žiūrėdamas į vaikystę dažniausiai matau tai, jog būdami su savimi žmonės jaučiasi vieniši, nes jie buvo vieniši vaikystėje. Jiems nebuvo leista pajusti to tikro ryšio, jie neišmoko būti saugūs patys su savimi, jie neišmoko būti aplinkoje, kur gali bet kada ateiti pas tėvus, bet kada į juos kreiptis ir visada jiems bus atliepta į tai, ką jie atsineša. Ilgainiui vaikui augant tai transformuojasi ir pasikeičia į supratimą, kad vis tiek yra kažkoks ryšys – su savimi. Visų pirma būna ryšys su tėvais ir po truputį perimame ir perkeliame tuos modelius taikydami sau patiems. Tuomet vaikas augdamas supranta, kad yra savipakankamas, kad jam užtenka savęs paties.

Žinoma, tai nereiškia, kad mes, būdami suaugę ir būdami vieni turime atsiriboti nuo kitų žmonių. Nes atsiribojimas tai yra būdas pabūti su savimi, tačiau kartu mums reikia kitų žmonių, nes mes esame socialūs. Aišku, kad jei mus paliktų, pavyzdžiui, kaip būna filmuose, negyvenamoje saloje, atsirastų labai stiprus vienatvės jausmas, nes vis dėlto susiduriame su aplink mus esančiais faktoriais ir nieko nuostabaus, kad tam tikri herojai kalbasi su kamuoliais, ir mes turbūt visi darytume tą patį, kad neišprotėtume.

Bet tas vienatvės jausmas, kuris aplanko būnant šalia žmonių, būnant įprastoje aplinkoje, jei jis yra, vis dėlto reikėtų žiūrėti į savo praeitį ir spręstis dalykus tenai. Išmokti atrasti dialogą su savimi pačiu. Kartais labai baisu eiti į tą dialogą, nes ten galime rasti dalykų, kurių iš tiesų net nenorime matyti. Kai pasižiūrime į veidrodį ir ten matome žmogų, kurio nenorime matyti, kuris mums nepatinka, tai reiškia, kad kažkas yra ne taip, kad reiktų kažkur viduje grįžti ir paieškoti, kas ir kaip ten darosi.

Terapija, meditacija, dienoraštis

Dar gali kilti klausimas, kaip tos tokios stiprios vienatvės išvengti. Tai šiek tiek paminėjau, kad grįžti atgal. Tačiau ką reiškia grįžti? Vienas dalykas, įprastas, – terapija. Eikite į terapiją ir ten išsispręsite visus kitus dalykus. Bet galima po truputį ir pratintis prie to buvimo su savimi jausmo. Gera praktika yra meditacija. Tiesiog sėdėti vienoje vietoje, būti čia su savimi ir leisti savo mintims tiesiog praplaukti pro save. Labai lengva pasakyti, kad meditacija – tai tiesiog nieko negalvoti. Ne, tai labiau yra procesas, kada mes būname su savimi ir leidžiame savo galvai tas mintis paleisti, kad jos pro mus tiesiog praplauktų kaip kokios bangos vandenyne. Tad kartais reikėtų tiesiog sąmoningai atsisėsti ir pabūti su savimi.

Dar labai geras būdas išmokti išspręsti savo vienatvę – tai rašyti sau pačiam dienoraštį ar žurnalą. Tai yra erdvė, kur galime būti visiškai visiškai atviri su savimi, apie tai, ką jaučiame, ką patyrėme, kokias fantazijas turime. Jei darome tokius žingsnius, tai iš tiesų suprantame, kad tas žmogus, esantis mūsų viduje, nėra visiškai vienišas, kad jis turi save. Tam tikra prasme, mes gimstame vieni ir mirštame vieni, ir per visą gyvenimą einame irgi iš esmės vieni. Santykiai su kitais žmonėmis yra tik atspindys to, kas vyksta su mumis pačiais mūsų viduje. Iš esmės mes galime ir mokame būti vieni, tiesiog galbūt kartais esame to „atsimokę“.

Dar žiūrėkite: