Kaip santykiuose rasti balansą tarp kontrolės ir laisvės?

Poroje, sąmoningai ar ne, tenka pasiskirstyti vaidmenimis. Kai vienas partneris renkasi būti laisvas ir spontaniškas, kitas dažnai imasi kontroliuoti situaciją. Tačiau kodėl šie kraštutinumai santykiams gali kenkti? Kaip rasti balansą tarp kontrolės ir laisvės? Kokias partnerio reakcijas gali iššaukti toks elgesys? Psichologės Genovaitės Petronienės patarimai.

Tarp kontrolės ir laisvės

Kontrolės ir laisvės klausimas šiuolaikinėse šeimose yra labai aktualus. Visų pirma, dabar žmonės nori būti laisvesni, daryti, ką nori, važiuoti, kur nori, galų gale – išsiskirti, jei jiems nepatinka. Kita vertus, gyvenant šeimoje taip pat yra didesnės ambicijos. Norima vaikus leisti į visus būrelius, gyventi labai turiningai ir įdomiai, tuomet tokia šeima turi funkcionuoti kaip gera įstaiga. Reikia labai daug rimtų susitarimų, reikia tiksliai laiku kažkur būti ir kažką padaryti. Stipriai trokštantis laisvės žmogus prie tokio grafiko sunkiai prisitaiko ir jaučasi labai įsitempęs. Tad kas porose ir šeimose papratai tuo klausimu vyksta?

Vienas iš dviejų užima kontrolės poziciją, gaudo, kitą kontroliuoja ir yra už viską atsakingas, tipiškai tai būna moteris. O kitas yra neatsakingas, laisvas, spontaniškas, kuris kaip norės, taip padarys, vengia atsakomybės, tingi prisidėti ir panašiai. Tad kaip išeiti iš šio konflikto, kaip tai išspręsti? Jei atsakingasis per daug kontroliuoja, tai sukelia kitam pasipriešinimo reakciją, jis tuomet nori vengti tos kontrolės ir atsakomybės.

Kodėl taip elgiamės?

Kodėl kai kurie žmonės per smarkiai kontroliuoja? Dažniausiai jie turi labai daug baimės, jog jei jie visko nesužiūrės, nesukontroliuos ir nesudės į punktus, nutiks kažkas labai blogo. Tarkim, galbūt chaosas aplink buvo vaikystėje, o galbūt ir jų tėvai jau buvo kontroliuojantys ir labai baimingi ir perdavė šią baimę. Taigi toks žmogus per daug susivaržęs, išsigandęs, o kartais tai pereina net į sadizmą ar valdžios troškimą – priversiu tave elgtis taip, kaip noriu.

Kita vertus, kodėl nesistengia tie, kurie nesistengia? Tai gali būti atoveiksmis per didelei kontrolei, tačiau gali būti, kad tai – žmogus, iš esmės savo viduje pasyvus, netvarkingas ir nemokantis prisiversti. Jei jo niekas nekontroliuotų, jis visur vėluotų, negalėtų padaryti to, ką nori. Tiesiog kažkuria prasme yra neišmokytas, kai visi vaikai buvo mokomi savikontrolės. Na, ir kai kurie, aišku, tai daro iš egoizmo – jei būsiu atsipūtęs, o kitas viską padarys, kam persistengti?

Kaip išeiti iš šio prieštaravimo?

Iš tiesų tam laisvam žmogui labai verta suprasti, kam santykiuose reikalinga atsakomybė. Ji sukuria saugumą – vaikai jaučiasi saugūs, kai tėvai padaro tai, ką žadėjo, kai kiekvieną vakarą būna ta pati pasaka ir panašiai. Taip pat ir partneris jaučiasi saugus, kai žino, jog jei susitariate susitikti, jūs tikrai ir ateisite į susitikimą, o ne kažkur dingsite pametęs telefoną. Taigi tai sukuria saugumą. Tuomet pats gerbi save, kiti tave gerbia ir, svarbiausia, kai esi atsakingas, gali sukurti tą gyvenimą, kokio nori. Nusimatei tikslus – realizavai. Kita vertus, ta atsakomybė neturi būti primesta ir išvargta, kaip, pavyzdžiui, buvo Sovietų sąjungoje. Irgi turėjome būti labai atsakingi, labai tvarkingi, bet tik ne pagal savo taisykles. Žmogus pats turi būti atsakingas. Kaip koks švedas, kuris nori važiuoti pagal taisykles ir įskundžia kitą, kuris nevažiuoja, dėl to, kad nori tvarkos savo šalyje, o ne taip, kaip pas mus, kai pagauna policija.

Tad labai svarbu, kad žmogus suprastų tą savo atsakomybę. Bet jei jis norėtų būti atsakingas, tačiau nežino kaip, gali rašytis planus – ne per didelius, normalius, kuriuso galėtų įgyvendinti, pasižiūrėti, prisiminti. O tas, kuris kontroliuoja, turi įsiminti taisyklę, jog jei darysi už kitą, nebus galo. Tuomet darysi vis daugiau ir daugiau. Jei vaikas neatsikelia iš ryto į pamokas, galbūt jo ir nereikia žadinti – jis praleis vieną kartą, antrą, o trečią jau pačiam bus nemalonu, pasistengs atsikelti laiku. Tad tokie yra pagrindiniai principai.

Dar žiūrėkite: