Saviagresija. Kaip ji pasireiškia?

Deja, bet kiekvienam iš mūsų tenka susidurti su viena ar kita saviagresijos forma. Savęs žalojimas, žalingi įpročiai – tai tik keletas akivaizdžių saviagresijos formų, tačiau ar visuomet atpažįstame, kokiais kitais būdais ji gali pasireikšti? Kaip atpažinti ir ką daryti susidūrus su saviagresija? Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevčienė.

Fizinė ir psichologinė saviagresija

Norėčiau su jumis pasidalinti mintimis apie tikrai svarbią temą, su kuria mes tikriausiai dažnai susiduriame, tačiau ne visada susimąstome, kas tai yra ir ne visada žinome, kaip tinkamai reaguoti. Tad šios dienos tema – saviagresija. Ji iš esmės būdinga tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Kas yra saviagresija? Tai sąmoningas ar nesąmoningas savęs žalojimas fiziškai ar psichologiškai. Šioje vietoje norėčiau atkreipti didžiausią dėmesį į tai, kad savęs žalojimas ir saviagresija nebūna tik fizinė. Žinoma, forma, kurią mums lengviausia pastebėti ir apie kurią mes dažniausiai žinome – tai fizinis savęs žalojimas, ką kartais daro jauni žmonės. Tačiau svarbu to nemaišyti su mažų vaikų tam tikrais veiksmais, pavyzdžiui, galvos trankymu ar savęs mušimu, kai jie tieisog nori į save atkreipti dėmesį. Tai yra būdas išreikšti savo pyktį ir gauti tai, ko jie norėtų.

Kitas labai svarbus dalykas – psichologinės savęs žalojimo, saviagresijos formos, kurias galbūt ne visuomet atpažįstame. Kas tai galėtų būti? Tai dažnai būna labai didelė kritika sau, savęs žeminimas, kaltinimas, taip pat perfekcionizmas gali būti saviagresijos forma. Gana dažnai tėvai sako, jog nepaisant to, jog kartoja vaikui, kad tai netinkama situacija, netinkamas elgesys, taip elgtis nereikia ir jis gauna neigiamas pasekmes, tačiau jis tai vis tiek kartoja ir kartoja. Šioje vietoje tai tikrai gali būti saviagresijos forma. Žmogus sąmoningai to nenori, tačiau jo pasąmonė įveda jį į tą situaciją, kurioje žino, kad gaus negatyvią reakciją. Tai tikrai stipri saviagresija.

Kokiomis formomis ji pasireiškia?

Pateiksiu pavyzdį iš suaugusiųjų gyvenimo. Žmogus žino, kad jei jis vėluoja gaus tikrai didelę negatyvią reakciją ir jausis blogai, tačiau lyg netyčia vis nutinka taip, kad jis vis tiek vėluoja. Žinoma, gali būti ir kitų priežasčių, tačiau reikėtų pasvarstyti, ar tai nėra saviagresija, tai yra savęs baudimas. Žinome, kad mums pasakys, kad esame nepakankamai geri, mes gausime pykčio dozę ir nesąmoningai įvedame save į šią situaciją. Gana ryški saviagresijos forma – žalingi įpročiai. Tai, kas būdinga tarp vaikų ir paauglių – narkotinių medžiagų, alkoholio vartojimas, taip pat didelis pripratimas prie informacinių technologijų. Taip pat gali būti rūkymas, emocinis valgymas arba valgymas tuomet, kai mūsų pasąmonė žino, kad tai mums nenaudinga, bet lyg tyčia įeiname į tą situaciją.

Kodėl atsiranda saviagresija?

Tad, kaip matome, tam tikri veiksmai yra mūsų padaromi nesąmoningai. Dažnai nesuprantame, kodėl vyksta tam tikri dalykai. Tad jei pastebime savyje ar vaikuose tam tikrų saviagresijos formų, reikėtų susimąstyti, kodėl taip vyksta ir galbūt galėtume tą pakeisti. Saviagresijos pagrindai pradeda formuotis vaikystėje, kai vaikas dažnai patiria tėvų nuvertinimą, didelę tėvų užmestą kaltę, kai vaikas jaučiasi nereikalingas, kai tėvai emociškai šalti, abejingi jo poreikiams ir vaiko poreikiai nėra patenkinami, tuomet jis supranta, kad nėra pakankamai geras. Žinoma, taip pat, kai vaikai patiria dažnas bausmes. Tuomet vaikas kopijuodamas tėvus supranta, kad jis ir pats save turi bausti, nes nėra pakankamai geras. Tad kviečiu pagalvoti, ar nematome kažko panašaus savo vaiko elgesyje ir jei tai pamatysime, apsvarstyti savo elgesį, kaip galėtume jį pakeisti, kad keistųsi vaiko vidinis pasaulis, jo savivertė ir jis gebėtų kitaip priimti save.

Dar žiūrėkite: