Kodėl kalendorius prigrūstas darbų, o jaučiamės pervargę? Kas formuoja mūsų dienotvarkę ir kaip atskirti tikruosius norus nuo primestųjų? „Vakaro pokalbiuose” su psichologe Karolina Bajoriūniene kalbėjome apie šiuolaikinio žmogaus dilemą – kur dingsta laikas ir kaip susitvarkyti ne su juo, o su savimi.
Kaip dažnai susiduriate su žmonėmis, kurie sako: „Neturiu visiškai laiko, man trūksta visko”?
Ko gero, kiekvienas iš mūsų galėtų pasakyti, kad tų 24 valandų paroje neužtenka viskam, ko norėtųsi. Tikrai labai dažnai norisi sustabdyti laiką. Tai visiškai normalu šiuolaikiniame pasaulyje, kur viskas bėga, sukasi, lekia, kur socialinės medijos iškreipia tą matymą – ir laiko, ir užsiėmimų, ir planavimo, ir gebėjimo juos atlikti, ir tuo pačiu pasitenkinimo.
Socialinių tinklų spąstai
Kodėl socialiniai tinklai taip paveikė mūsų laiko suvokimą?
Net penkias minutes “paskrolinę” socialiniuose tinkluose gauname labai stiprų efektą. Žiūrėkite: žmogus turi 100 draugų „Facebook’e”. Iš tų šimto per dieną tik dešimt kažką nuveikė – tai vos 10 procentų. Bet kai žmogus skrolina tas penkias minutes, jis greičiausiai pamatys visų tų dešimties žmonių postus. Tada atrodys: Marija bėgo, Petras skaitė, Janina išvažiavo į kelionę, dar kažkas dar kažką daro…
Po to skrolinimo tam žmogui atrodo, kad jo visi draugai daug daro. Smegenys net neseka, kad tai tik vienas žmogaus postas. Galbūt netgi, jeigu patikrinsim to vieno konkretaus žmogaus postą, kuris išvažiavo į kelionę – galbūt paskutinis jo postas buvo prieš trejus metus. Tai antras postas po trijų metų, tik apie kelionę. Bet mūsų smegenys to nemąsto – mato vieną postą, antrą postą, trečią postą, dešimtą postą.
Susidaro įspūdis labai negeras, kad visi viską veikia, aš vienas nieko nespėju. Vadinasi, reikia dar daugiau visko daryti ir dar daugiau spėti. O tai labai didelė šiuolaikinio pasaulio problema.
Pasiekimų visuomenė ir jos poveikis
Šiuolaikinis pasaulis toks – veikla vejasi veiklą. Pabandykite kažkam pasakyti, kad nebėgate maratono… „O tu ką, nebėgi maratono? Tu neiškepei pyrago ir neįdėjai „Facebook’e” gražios nuotraukos?” Žmogus natūraliai jaučia spaudimą iš visuomenės, kad vis kažko per mažai daro. Nepakankamumo jausmas yra bendražmogiška būsena – mes visi užduodame klausimą, ar aš esu pakankamas.
Kai matome, kad atrodo, visi kiti daro daugiau negu aš, visi viską spėja, aš vienas nespėju, visi laimingi, aš čia kažkoks liūdnas… Nepamirškim, kad „Facebook’e” liūdnų postų mažai kas deda – visi deda tik tą gerąją pusę. Susidaro įspūdis, kad visi kiti kokybiškiau ir geriau gyvena negu aš pats.
Bet mes gyvename tokioje pasiekimų visuomenėje – vertiname žmones pagal tai, ką jie pasiekia, o ne kokie jie yra…
Labai vengiu tokių žodžių kaip „gerai” ir „blogai”. Tai labai subjektyvu kiekvienam žmogui, ir tik žmogus pats viduje jaučia, kiek jam to postūmio reikia, o kiek jau per daug. Tikrai yra labai didelė žmonių dalis, kurie priima tai ne kaip postūmį savo veiklai, o aklai vadovaujasi: kaimynas turi naują mašiną, man irgi reikia. O kam jos reikia? O dėl ko jos reikia? Ar tikrai tau jos reikia?
Automatiniai sprendimai ir „vištos pjovimas”
Man visai gražiai suskamba viena teorija apie vidurinio amžiaus krizę. Labiau tikiu ta teorija, kuri teigia, kad vidurinio amžiaus krizė ne apie patį amžių, ne apie hormonų pasikeitimus ar kažką tokio. Kai žmogus išeina į savarankišką gyvenimą – apie dvidešimt metų – kiek tuo metu jo tėvams? Keturiasdešimt penkeri, penkiasdešimt…
Dvidešimt metų žmogus gyvena toje erdvėje, kur mato pavyzdį, kaip gyventi, kaip būti vyru, moterim, kokie santykiai, komunikacija, požiūris į gyvenimą. Perima nuostatas, stereotipus, taisykles. Išeina iš namų su visu tuo bagažu: „Kaip tau reikės gyventi.” Prasideda mokslai, butas, šeima, vaikai, namas, medis… Ir tada, kai jam pačiam sueina keturiasdešimt penkeri, penkiasdešimt – baigiasi tas „scenarijus”, kurį pasiėmė išeidamas dvidešimties. Tada žmogus tarsi atranda erdvės paklausti: „O ko aš norėjau?”
Tai susiję su tuo, kad daug mūsų veiksmų automatiniai?
Papasakosiu tokį terapinį juokelį. Moteris pjauna vištą per pusę prieš dedant kepti. Ateina dukra, aštuonerių metų, ir sako: „Mamyte, kam tu tą vištą pjauni per pusę?” Mamytė: „Nežinau, taip mama mano išmokino.” Po kažkurio laiko ta moteris su dukra nuvažiuoja į kaimą pas savo mamą ir galvoja: „Gera proga paklausiu!” Ateina pas mamą: „Mama, kodėl tu vištą pjaudavai per pusę prieš kepimą?” Mama suko: „Dukrelė, pas mus orkaitė maža buvo – visai nebūtų tilpusi.”
Labai mėgstu šitą pasakojimą, kadangi jis labai smarkiai atspindi mūsų kasdienybę. Patikėkite, mes tų vištų pjauname per pusę per dieną ir ne vieną. Tai ant tiek automatinis veiksmas, kad net nesusimąstome.
Nuo „privalau” prie „renkuosi”
Kaip nustatyti, ko iš tiesų norime?
Susitvarkyt su laiku reikia ne tiek su laiku, kiek su savimi. Save pažinti, atsakyti tam tikrus klausimus sau: ko man reikia, ko aš noriu. Šito mes labai vengiam – dauguma žmonių vengia užduoti sau šitą klausimą, nes gali sulaukti netikėtų atsakymų, kurie gali nustebinti ir kažką reikės po to daryti. Geriau tada automatiškai tiesiog veikti.
Turiu pasiūlymą: susirašyti savo kasdienių veiklų sąrašiuką ir pasižiūrėti, kuriose vietose formuluojame per „privalau”, „turiu”, „reikia”. Pasižiūrėti, kaip aš pats formuluoju sau užduotis dienoje.
Ir ką su tuo daryti?
Siūlau juos išbraukti ir pakeisti dviem variantais: arba „noriu”, arba „renkuosi”. Dabar imkim vakarienės gaminimą. Aš sau parašau: „Turiu pagaminti vakarienę.” Išbraukiu „turiu” ir galvoju: ar man tinka „noriu”? Kaip tada skamba sakinys: „Aš šiandien noriu pagaminti vakarienę.” Nu, nenoriu! Gal nenoriu tos vakarienės gaminti, stovėti prie puodų. Gal labiau norėčiau „Facebook’ą” skrolinti ar filmą žiūrėti.
Bet jeigu „noriu” netinka – yra antras variantas: „renkuosi”. Aš renkuosi pagaminti vakarienę, nes noriu kažko – noriu, kad šeima sveikai maitintųsi, noriu pamaitinti vaikus, noriu, kad man pasakytų ačiū, noriu išbandyti receptą. Gal gaminti nenoriu, bet kažko to pasekmėje aš noriu.
O darbe kaip tai taikyti?
Lygiai taip pat. Aš ilgą laiką dirbau darbe, kuris turėjo darbo valandas nuo septynių ryto. Aš esu pelėda ir man keltis šešią – tai buvo kaip naktinė pamaina! Kai diskutavau šitą klausimą sau, sakiau: „Dėl ko aš tai darau? Visiškai nenoriu keltis šešią.” Tikrai nenoriu. Bet aš renkuosi keltis šešią ryto, nes tokia šito darbo sąlyga – aš noriu dirbti šitame darbe, noriu gauti atlyginimą, noriu dirbti šitoje įstaigoje, su šitais kolegomis.
Kai mes visą dieną sėdime ir galvojame „turiu pagaminti vakarienę” – vakaras atrodo baisiai sunkus. Bet jeigu dienos eigoje sau sakau „renkuosi gaminti vakarienę” – tos vakarienės gaminimas yra visai kitoks. Jeigu einu per „privalau” – tai tegul pabando nevalgyt! Tikrai pykčio dozę gaus. Bet kai einu per savo pasirinkimą…
Ribos ir meilė sau
Dažnai žmonės sako „neturiu laiko sau”. Ką tai reiškia?
„Neturiu laiko sau” eina iš nemeilės sau. Žinokite, nuo mažens yra diegiama vaikui į galvą, kad tu iš pradžių turi kažką pasiaukoti, pasitarnauti, pasistengti ir tada užsitarnauti. Čia atsiranda labai negatyvus konstruktas, kur žmonės netiki, kad jie nusipelnę kažkokių malonumų be tarnystės. Jeigu aš prieš tai kažko nepaaukojau savo laiko, jėgų – tai aš tada nevertas kažką gero padaryti sau. Jeigu ilsėjausi visą dieną, kaip dar galima ilsėtis vakare?
Tas „neturiu laiko” klausimas eina apie ribas ir apie savęs tausojimą, meilę sau. „Neturiu laiko sau” eina iš nemeilės sau. Kai žmogus save myli, jis tada ir deda ribas sau, ir leidžia jas dėti. Pripažįsta, kad turi teisę turėti ribą ir teisę ją saugoti.
Kaip atskirti savo norus nuo primestų – sutuoktinio, draugų, vaikų?
Čia atsiveria labai didelė tema apie manipuliacijas, kai žmonės manipuliuoja: „Gera žmona darytų taip”, „Geras vyras darytų taip”. Tada žmogus daro vien dėl pačios sąvokės būti geru.
Šitoje vietoje, jeigu sutikčiau kabinete, aš paklausčiau: „Ką tau duos tas ‘gero vyro’ ar ‘geros žmonos’ medalis? Ką jis tau duoda? Kas toliau?” Pafantazuokime – duodu tau medalį. Ką tu su juo veiki? Kokia pasekmė iš to? Kai žmogus pats su savim kalbasi ir užduoda sau klausimus, vėlgi gali sulaukti netikėtų atsakymų.
Laiko valdymo kvadrantai ir prokrastinacija
Kokie praktiniai metodai galėtų padėti?
Laikui susitvarkyti imame kvadratą, daliname į keturias dalis: skubūs ir svarbūs dalykai, skubūs bet nesvarbūs, svarbūs bet neskubūs, neskubūs ir nesvarbūs. Tikrai pamatysime, kad darome dalykų, kurie yra neskubūs ir nesvarbūs. Dažnai nesvarbūs ir neskubūs dalykai yra atlikti paprasčiau, nes jie neša su savimi emocinio krūvio. Žmogus pasąmoningai renkasi tą veiklą, kuri neskubi ir nesvarbi, bet ją paprasčiau atlikti.
O prokrastinacija – atidėliojimas?
Vienas iš metodų – tas pats susiplanavimas. Bet galima prisiplanuoti, kiek tik sau nori, jeigu mes patys sau priešai, mes tą planą ir nesilaikysime. Yra mąstymas ir yra jausmas. Geriausia ir tobuliausia yra tuomet, kai šitie du kanalai susijungia ir veikia išvien. Kai jie vaikšto atskirai – noriu viena, bet suprantu kitką – čia reikėtų juos suderinti.
Prokrastinacija smarkiai yra susijusi su malonumu. Kai aš renkuosi – malonumo nėra, kai aš noriu – yra malonumas iš karto, čia ir dabar gaunamas. Bet kai aš renkuosi – malonumo nėra. Jeigu dar sakau „privalau” ir „reikia”, tai tuomet to malonumo iš viso užsidaro bet kokia galimybė jam patirti, nebent kažkokioje tolimoje ateityje.
Išvada?
Problema ne laiko stokoje, o gyvenimo organizavime. Reikia ne planuoti laiką, o suprasti, ko iš tikrųjų norime. Daugiau užduoti sau klausimų. Ieškoti atsakymo savo viduje. Peržiūrėti savo veiklas – ar nėra perteklinių veiksmų, ar tikrai reikia daryti būtent taip ir ne kitaip? Ir labai svarbu nepamiršti suteikti sau malonumo, apdovanojimo. Mes labai pripratę darom, darom, darom, o malonumas – kažkada. Bet galima pamaloninti save, pradžiuginti kažkuo kasdien.
Kalbėjosi ir užrašė Jonas Vitkauskas
