Poros santykiai. Kaip įveikti “apsitrynimo” periodą?

Kad ir kaip viskas tobulai atrodytų kol esame įsimylėję, anksčiau ar vėliau poros santykiai patiria “apsitrynimo” periodą, kada pradedame kurti tikrąjį santykį su savo partneriu. Apie tai, kaip įveikti iškylančius sunkumus, kaip sukurti tvirtus santykius ir į ką vertėtų atkreipti dėmesį, psichologė Genovaitė Petronienė.

Poros santykiai – tarsi įstaigos kūrimas

Po to, kai baigiasi įsimylėjimo periodas, paprastai ateina negerasis “apsitrynimo” laikotarpis, kuris yra labai svarbus dviem prasmėmis. Viena vertus, tuo metu galima susistatyti gerus pamatus bendravimui, išspręsti daug klausimų.  Kita vertus, tai yra geras laikas išsiskirti, jei žmonės iš tiesų trinasi, trinasi ir nieko gero neišeina. Visų pirma, šis periodas įvyksta visiems. Yra tokia įdomi tyrimų išvada – santykiuose po dvejų metų kiekvienas žmogus grįžta į tą laimės lygį, kokiame jis buvo tada, kai dar buvo vienas. Tiesiog santykiuose esame tokie patys, kaip bendrai buvome visą gyvenimą. Apsitrynimo laiktarpiu įvyksta taip, kad daug energijos reikia investuoti būtent į santykius, o ne į savo asmeninę laimę. Šioje vietoje jei žmogus to nėra apmąstęs ir galvoja, kad tiesiog gyvens kaip gyvenęs, o jo antra pusė automatiškai atitiks, kompensuos visus jo trūkumus ir dviese bus geriau, tuomet jis labai klysta.

Kažkuria prasme santykių statymas yra tas pat, kas geros įstaigos statymas. Mes juk negalvojame, kad paleidome verslą ir jis vyks pats savaime, nieko daugiau nesigilinant, nereguliuojant ir nedarant. Lygiai taip pat ir poros santykiai, tuo labiau, šeimos gyvenimas reikalauja kruopščios priežiūros, nuolatinio problemų sprendimo, taisyklių pergalvojimo ir tą reikia turėti omenyje. Tuomet atsiranda pastatyti santykiai. Kitas dalykas – žmonėms atrodo, kad jei jau reikės dirbti, tuos santykius statyti, o savaiminio džiaugsmo ir didelės aistros nebėra, tai – ne tas žmogus. Tiesiog reikia keisti žmogų į kitą ir tuomet vėl bus šventė ir savaime bus gerai. Tačiau to “savaime gerai” vėl greičiausiai bus tik porą metų. Tad vis dėlto toji romantinė kultūra, dainos ir panašiai, jauniems žmonėms sumaišo smegenis. Ypač, galbūt, tai yra daugiau vyrų tipiškas požiūris, kad laimė turi būti savaime, be didelių pastangų.

Ką reikia nuveikti “apsitrynimo” laikotarpiu?

Labai svarbu, kad jie pasiskirstytų roles. Jei jie kovos kiekviename žingsnyje, pavyzdžiui, vienas iš jų sako, kad vaikui reikia uždėti kepurę, o kitas, kad ne, bus tragedija. Tiesiog vienas iš jų turi būti labiau atsakingas už tai, kaip aprengti vaikus. Kitas labiau atsakingas, pavyzdžiui, už tai, kaip sutvarkyti namuose esančius prietaisus, taip pat kažkas turi būti atsakingas už maistą ir panašiai. Kuo mažiau susikirtimo taškų, tuo mažiau galimybių susipykti. Tačiau norėčiau prieiti prie paties svarbiausio psichologinio dėsningumo. Jis atrodo paprastas, bet, deja, ne visi žmonės žino.

Dviejų taisyklių principas

Yra toks dviejų taisyklių principas. Sakykime, kad iškilo kokia nors problema, tarkim, susipykote, kad kažkas kažką negražiai pavadino, nepagarbiai kreipėsi. Tad reikia įvertinti, ar tą problemą reikia griebti, aiškintis ir spręsti, kol iš mažos dėmelės nepasidarė didžiulė dėmė. Ar vis dėlto į tą problemą, atvirkščiai, reikėtų numoti ranka, nueiti išsimiegoti, galbūt, kitą dieną pasistengti nueiti pasportuoti ar į kokį koncertą, kad nuotaika pagerėtų ir paskui grįžti tarsi nieko nebuvo nutikę. Tiesiog tos problemos nesureikšminti. Labai svarbu susidūrus su bet kokiomis problemomis, tiek santykių pradžioje, tiek ir pačiuose santykiuose, išskirti, kada problema yra nedidelė ir geriau jos nesureikšminti. Palikti, kol nusistovės drumzlės, pasistengti pasitaisyti savo paties nuotaiką ir gauti geros energijos iš kitur. O kada problema yra rimta, tarkim, vienas iš šeimos narių vis daugiau geria. Tuomet tokią problemą reikia spręsti, sprausti šeimos narį į kampą, griebti už gerklės ir versti jį daryti kažkokius žingsnius tos problemos sprendime.

Taigi sprendžiate problemas, vienas pavyksta, kitų ne. Tačiau kai kurie santykiai, yra jau nebe poros santykiai, o vien kalbėjimas apie santykius ir problemų sprendimas. Jokio džiaugsmo, tik pastangos. Jei jau taip nutinka, kad niekas nevyksta savaime, vien tik pastangos ir tai jau tęsiasi labai ilgai, galbūt, tai vis dėlto yra ne tas žmogus. Juk jei sunku jau dabar, kaip bus toliau, kai aistrų bus dar mažiau, o iššūkių dar daugiau? Ar tai tas žmogus, mokslininkai labai gerai pamatuoja pasisodindami porą kartu. Su ja diskutuoja psichologas ir stebi, kaip pora vienas į kitą reaguoja kūno kalba, kaip keičiasi jų streso lygis. Būna taip, kad vaikinas pasisako ir merginą tiesiog iš karto apima stresas vien tuo to, kokius žodžius jis parenka. Arba vaikinas irgi iš karto į ją reaguoja neigiamai. Vadinasi, sinchronizacijos nėra, tie žmonės nėra kartu ir vargu ar jie bespręsdami ką nors išspręs.

Dar žiūrėkite: