Paauglių maištavimas. Kaip išgyventi?

Įprasta manyti, kad su prasidėjusia paauglyste pasibaigia tėvų ramybės likučiai, jei tokių dar buvo. Tačiau paauglių maištavimas retai kada tampa nevaldoma stichija, jei tėvai nuoširdžiai domisi ir deda pastangas suprasti savo vaikus. Tad kodėl maištauja paaugliai? Kaip tėvams išgyventi vaikų paauglystę? Ko galime pasimokyti iš savo vaikų šiuo laikotarpiu? Ir kada tėvams reikėtų įveikti paauglį savyje? Šeimos ir vaikų psichologas Andrius Atas.

Paauglių maištavimas – ženklas keistis?

Trumpai tariant, paaugliai, kaip ir suaugusieji, maištauja dėl to, kad išgyvena, jų manymu, per griežtas ribas ir kontrolę. Tėvai į tai galėtų pažiūrėti kaip į ženklą, kad reikia sau išsikelti klausimą, kas mano šeimoje su paaugliu vyksta ne taip? Kodėl jis protestuoja? Labai gerai, kai tėvai supranta, jog ne vien vaikas turi keistis. Puiku, kai tėvai supranta, kad paauglių maištavimas yra ženklas keistis patiems. Reikėtų pasakyti tokią, galbūt, nemalonią tiesą, kad dažnai maištas kyla prieš tuos tėvus, kurie patys nėra sėkmingai įveikę paauglystės iššūkių.

Bijodami susidurti su nežinia, su neapibrėžtumu, tėvai labai įnirtingai imasi paauglius riboti ir kontroliuoti, dėl ko maištas ir kyla. Iš tiesų, paauglystė gali būti labai neblogas laikas ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams imtis galutinai išspręsti ir savo paauglystės problemas, net kai jiems yra 35-eri ar 45-eri. Nereikėtų to laikyti keista idėja, nes paauglystės požymių mūsų visuomenėje yra daug. Testas galėtų būti toks – pažiūrėkime, kaip reaguojame į savo paauglio maištą? Jei bandome atsakyti tuo pačiu, pagalvokime, ar tai yra suaugusio žmogaus pozicija. O gal tai tiesiog paauglys, turintis “didesnę raumenų masę” – valdžią namuose? Gali paaiškėti, kad vis dėlto čia susiduria paauglys prieš paauglį. Tačiau gražu tai, kad nemažai tėvų tai supranta ir padaro žingsnį į augimą, kuris yra gėris ir paaugliui ir tėvams.

Koks tas žingsnis turėtų būti?

Tas žingsnis yra pripažinti, kad mes visi esame sukurti kaip laisvos būtybės ir kad mūsų vaikas, paauglys savo laimę turi susirasti pats ten, už lango, pasaulyje, ji neturi būti apibrėžta mūsų, tėvų. Tėvai yra lyg pakilimo takas lėktuvui ir nereikėtų galvoti, kad esame kažkas daugiau. Mūsų misija yra duoti gerą startą naujam žmogui ir jį paleisti skristi, galbūt, į nežinią, tačiau galbūt tame ir yra grožis. Linkėčiau tą grožį pamatyti visiems. Tai – svaiginanti patirtis, gerąja prasme. Tačiau būtent pasiryžimas paleisti vaiką yra jam naudingas ir vaikai už tai būna labai dėkingi. Psichologams 30-mečiai ar 40-mečiai pasakoja, kaip gera buvo turėti tėvus, kurie jiems suteikė šaknis, bet taip pat ir sparnus, kurie juos paleido skristi.

Daugiau mūsų video apie paauglių ir tėvų bendravimo ypatumus žiūrėkite čia.