Kodėl pavyduliaujame ir kaip sustoti?

Ko gero, įprasta manyti, jog santykiuose pavydas yra neišvengiamas ir pavydėti yra normalu, tačiau patys susidūrę su partnerio pavydu jaučiamės nepelnytai praradę pasitikėjimą, suvaržyti. Jei pavyduliaujame patys, nesijaučiame saugiai, o nuolatinis pavydas mus sekina ir daro nelaimingais. Bet kuriuo atveju, pavydas santykiams tikrai nepadeda. Tačiau dėl kokių priežasčių pavyduliaujame savo partnerio ir ką galime padaryti, kad pavydas neimtų diktuoti sąlygų mūsų gyvenimams? Apie tai – su psichologe Genovaite Petroniene.

Žmonės, kurie pavyduliauja, paprastai pavyduliauja ne dėl to, kad yra, ko pavydėti. Yra toks posakis – “pavydus žmogus” ar “pavydus charakteris”. Toks žmogus randa, dėl ko pavydėti lygioje vietoje. Turiu galvoje pavydėti savo partnerio – kad jis kažkur pasižiūrės, su kažkuo pabendraus ar bus neištikimas. Pavyduliavimas ir pavydas lietuvių kalboje – labai panašūs žodžiai.

Kokie žmonės paprastai yra pavydūs santykiuose?

Dažniausiai tai tie vyrai ir moterys, kurie jaučia, kad jų, kaip vyro ar moters, savivertė yra žema. Pavyzdžiui, moteris, kuri jaučiasi negraži, nepatraukli. Nebūtinai taip yra, dažniausiai visai ne, tačiau ji taip jaučiasi. Todėl jai atrodo, kad jei pasirodyts konkurentė, jos vyras vienareikšmiškai pasirinks tą kitą moterį. Mes ją ir pasirinks kitą, o ji negalės nieko padaryti, niekaip jo sustabdyti, niekaip atkovoti. Jai atrodo, kad jį reikia laikyti, jis pats su ja būdamas nesilaikys. Tad kol žmogus savivertės klausimų nepadeda spręsti, tol jam pavydžios mintys lenda į galvą. Net jei jis pats supranta, kad nėra, ko pavydėti, vis tiek žema savivertė gamina pavydžias mintis.

Kai kurie žmonės yra pavydūs dėl to, kad jie savinasi savo partnerį. Tarsi jis būtų naminis gyvūnas, kuris kaip šuva turi būti kažkur prie kojos. Jei jis kažkur išėjo ar kažką nuveikė, jam taip elgtis neleidžia. Galbūt pavydusis savininkas įsivaizduoja (ar taip yra iš tikrųjų), kad jo partneris netinkamas kitais klausimais, bet jo didžioji vertė yra ta, kad bent jau tas žmogus yra pilnai jo. Ir jei tas nevykęs, mažai uždirbantis, negražus žmogus žiūri dar kažkur kitur, jis apskritai netenka savo vertės ir dėl to yra laikomas ant tokio “trumpo pavadžio”.

Pavyduliaujame, nes patiems kažko trūksta

Dar viena pavyduliavimo priežastis – žmogus pats norėtų “nueiti į kairę”, bet sau to neleidžia, turi tokių fantazijų ar, galbūt, toks noras yra jo pasąmonėje. Tuomet jam pradeda vaidentis, kad tai kitas – jo partneris – nori “nueiti į kairę”. Lygiai taip pat, kaip žmogus, kuriam liūdna, sako “o kam dabar lengva?”. Jam atrodo, kad ir visiems kitiems yra liūdna ir sunku. Čia lygiai taip pat. Jei mano pasąmonėje knibžda mintys apie neištikimybę, aš galvoju, kad ir mano partnerio galvoje jos gali knibždėti ir man darosi baisu, kad jis gali tas mintis įgyvendinti.

Reikia turėti omenyje, kad kartais žmogus pavydi dėl to, kad jau buvo apgautas. Tai nesusiję su jo kažkokiu keistu charakteriu. Tiesiog jei vieną kartą jus kažkas išdavė bei ilgai ir meistriškai melavo, natūralu, kad jūs jausitės nesaugiai, stebėsite paslėptas reikšmes dar kurį laiką po to. Vis dėlto mokslininkai sako, kad tokie, klastą patyrę žmonės nebūna tokiais amžinai. Kaip ir daugelis traumų, per metus-kitus paprastai tas trauminis patyrimas praeina ir jie vėl gali sugrįžti prie savo tipinio pasitikėjimo lygio.

Taip pat reikia turėti omenyje, kad kartais pavyduliauja žmonės, kurie santykiuose kažko negauna. Pavyzdžiui, jei moteris nesijaučia mylima, nesijaučia, kad vyras ją vertintų kaip moterį, ja žavėtųsi ar su ja kalbėtųsi, tai ji natūraliai daug įtariau žiūrės į tai, kaip jis elgiasi su kitomis moterimis, nes nėra užtikrinta, ar jis ją iš tikrųjų myli. Tada natūraliau mąstyti, kad galbūt jis mieliau rinktųsi kažką kitą. Tokiais atvejais pavyduliautojas faktiškai yra teisus, reikėtų išsiaiškinti kaip tuose santykiuose yra su jausmais ir ar visi gauna tai, ko nori.

Ką daryti, kad pavyduliautume mažiau?

Tačiau bendrai jei kalbėtume apie tai, ką pavyduliautojas turėtų daryti, kad pavyduliautų mažiau, jam svarbu prisiminti, kad pavyduliavimas santykius iš esmės tik blogina dviem būdais. Jei pradėsite kitą žmogų gaudyti, kontroliuoti, tikrinti jo telefoną, skambinėti, klausti, kur ir su kuo jis yra, ką daro, tai faktiškai bus priimama kaip agresyvus kišimasis į privatumą, laisvę ir to tikrai nei vyrai, nei moterys, kuriuos partneriai gaudo, nepriima kaip normalaus dalyko, kaupia nuoskaudas. Taip pat jei pradėsite kitą žmogų riboti, pavyzdžiui, neleisti jam išeiti vienam su draugais, jam kaip tik norėsis į laisvę. Čia kaip tas pasiūlymas negalvoti apie baltą meška – jei stengsitės apie ją negalvoti, kaip tyčia lįs tos mintys. Jei moteris persekioja vyrą, kad tik jis nežiūrėtų į kitas moteris gatvėje, jam natūraliai darysis įdomu pasižiūrėti, kas ten tokio yra ir kodėl negalima žiūrėti.

Tačiau siūlant gilesnį šios problemos sprendimą, reikėtų kažką daryti su savivete. Reikėtų, galbūt, apskritai mažiau galvoti apie santykius. Pavyduliautojai yra tiesiog “užsiciklinę” santykių temoje, jie vis kažką mąsto, kažkaip stebi. Jie negali ramiai įsitraukti į darbą ir šiek tiek tuos santykius pamiršti, negali ramiai pabendrauti su giminaičiais, draugais. Būtų labai svarbu pavyduliautojui ne tik truputį užsimiršti ir pailsėti nuo tos skaudžios temos apie santykius, bet dar ir pasižymėti tose kitose srityse. Kad santykiai netaptų vienintele gyvenimo laime, panacėja ir gyvenimo vertės matu. Reikėtų atsigauti kitose sferose ir galbūt ne taip labai seksite, ar tie santykiai tokie tobuli, ar pakankamai dėmesio gaunate. Na ir, faktiškai, ko gero, geriausia priemonė nuo pavydo – tai geri santykiai. Kai vyrasi ir moteris yra tikrai artimi, ten tikrai neįkiš kojos joks kitas žmogus, nes jam ten tiesiog nepalikta vietos.

Dar žiūrėkite: