Kodėl ilgalaikiuose santykiuose atvėsta aistra?

Įsimylėjus atrodo, kad geros emocijos ir tarpusavio santykiai tęsis amžinai. Tačiau po kiek laiko apsidairome ir suprantame, kad aistra atvėso ir partneris tapo nebe toks įdomus, kaip anksčiau. Kodėl taip nutinka? Kaip puoselėti santykius, kad aistra nedingtų, ir kaip atgaivinti išblėsusią aistrą? Psichologės Genovaitės Petronienės patarimai.

Atsiranda daug reikalų

Ilgalaikiuose santykiuose aistringumas paprastai vystosi tokiu scenarijumi: iš pradžių pirmus keletą metų tos aistros yra labai daug, paskui žmonėms būnant kartu atsiranda labai daug reikalų – perka butą, stato namą, atsiranda vaikų ir jie būna labai susidomėję tais reikalais, kol galiausiai jie užgožia ir apskritai nurungia artumą.

Pavyzdžiui, jei yra keletas mažų vaikų, pora nebeturi laiko pabūti tik dviese, nebeaugina ir nebemaitina tų santykių ir automatiškai būdami šalia jie baigia pamiršti vienas kitą ir tą artumą, na ir, galų gale, jie atsisuka vienas į kitą ir supranta, kad tokių stiprių jausmų ir nebeliko. Vis dėlto galima pasakyti, kad tų reikalų neturi būti per daug. Tai – klaida, kurią daro daugelis jaunų porų.

Vengimo stilius

Aistra taip pta gali išblėsti ne vien dėl reikalų. Taip nutinka ir tuomet, kai santykiuose atsiranda vadinamasis vengimo stilius. Tos poros, kurios karštai aiškinasis savo santykius, savo norus ir poreikius, paprastai iškrauna savo neigiamas emocijas ir vėl suartėja. Išsprendžia, neišsprendžia – būna įvairiai, tačiau bent jau nelaiko savyje ir nekrauna į juodąją skrynutę kažkokių nuoskaudų.

Tačiau būna, jog poroje vienas partneris yra labai įžeidus ar impulsyvus – jei jam ką nors pasakysi, jis gali ir savaitę nekalbėti. Tuomet tas kitas partneris jau ir nebesako, ko nori, nes žino, kad bus daug blogiau, jei kalbėsi. Na ir, galų gale, niekas nebesako, ko nori, visi pradeda gyventi atskirus gyvenimus. Ir tos sukauptos nuoskaudos, visų pirma, atšaldo aistrą. Pagarba, tarpusavio veikos sumenkėja daug vėliau, tačiau pirmiausia sumenkėja aistra.

Savaiminis išlepimas

Kitas, ne toks baisus dalykas, kuris gali atšaldyti aistrą, tai tarsi savaiminis išlepimas. Sakykime, pora ir per daug neapsikrovusi reikalais, ir nepradėjo vienas kito vengti ar slėpti, ko nori, nelaiko nusokaudų. Tačiau jei su savo partneriu, vyru ar žmona gerai sutariame, atrodo, kad taip amžinai ir bus, jis niekur nedings ir žmonės pradeda nebevertinti gero.

Įvyksta savaiminis išlepimo procesas, kuris padidina entropiją. Tai – terminas iš fizikos pasaulio, kuris sako, kad jei į sistemą nepridėsi papildomos energijos, ji pradės savaime irti. Tai labai aiškiai matyti organizacijose ir versluose ar pastatuose. Jei jais nesirūpiname, jie pradeda savaime irti. Tad panašiai nutinka ir su šeima.

Ką daryti, kad aistra nedingtų?

Žmonės turi jausti, kad vis dėlto yra tam tikras iššūkis. Kad artimas žmogus nėra toks savaime suprantamas dalykas, kaip koks baldas, kad jo vis tiek reikia siekti, kad jis keičiasi ir vystosi. Viena mano klientė pasakojo, jog kai jos vyras, dirbęs užsienyje, grįžo po pusės metų, jis grįžo labai pasikeitęs ir jiems tenka lyg iš naujo susipažinti. Tad jiems labai įdomu, vėl gimsta nauja aistra, nes iš tiesų tas žmogus per tą laiką labai paaugo ir taip pat paauga santykiai.

Kitas momentas, kuris gali pridėti įdomumo – tai jaudinanti veikla dviese. Įsivaizuokite, kad du žmonės yra aistringi keliautojai. Jie kartu išvažiuoja į egzotinę šalį, patiria ten daugybę išbandymų, netikėtumų, juos patiria kartu. Tuomet ne tik ta šalis tampa įdomi, bet ir žmogus, su kuriuo tai patyrėte tama įdomesnis, naujas ir jaudinantis.

Įsimylime geriausią žmogaus versiją

Na, o aukščiausias tikslas galėtų būti didinti sąmoningumą. Įmanoma ir nevažiuoti į egzotinę šalį, tačiau stengtis stipriau ir turtingiau išgyventi tą pačią akimirką. Tiesiog stengtis ištęsti ilgiau pasimėgavimą, stengtis naujai, geriau suformuluoti mintis, įdomiau bendrauti, tobulėti psichologiškai, kas dažnai atsitinka su žmonėmis, kurie mokosi psichologijos.

Taip pat sakoma, kad kai įsimylime žmogų, matome jame jo idealųjį variantą. Tokį, koks jis galėtų tapti pačiomis geriausiomis aplinkybėmis. Tad jei matome jo geriausią variantą, tas žmogus ir stengiasi tokiu tapti. Tačiau jei, atvirkščiai, guodžiame tada, kai jam blogai ir negiriame, kai jam pasiseka, tas žmogus gali tapti vis vargšesnis ir teks jį vis dažniau gelbėti. Tad toks bandymas pamatyti vienas kitame tą patį geriausią variantą ir jį palaikyti, taip pat gali padidinti santykių aistringumą ir įdomumą labai ilgam laikui.