Kas yra įkvėpimas ir kaip jį prisijaukinti?

Įkvėpimas – be galo paslaptinga būsena. Jam aplankius, galime nuveikti nuostabių dalykų, tačiau kai jo nėra… Tad kas vis dėlto yra įkvėpimas? Kaip jis susijęs su mūsų fiziologija? Ar įmanoma nuspėti, kada aplankys įkvėpimas? Ir ką daryti, kad jį prisijaukintume? Psichologas Olegas Lapinas.

Dieviškoji būsena

Šiaip jau įkvėpimas – naujas žodis lietuvių kalboje. Sukurtas vieno lietuvių kalbininko XIX a. pab. – XX a. pradžioje. Graikai tai vadino enthousiasmos, kas išvertus reikštų “buvimas su Dievu” (theos – gr. Dievas). Tai – tokia būsena, kai viduje atsiranda emocinis kūrėjo “režimas”. Tuo režimu, iš tiesų, galime aplink save sukurti labai daug dalykų – sukurti ir materialinius dalykus, ir meno kūrinius, ir nuotaiką…

Kadangi entuziazmas yra susijęs su pačiomis geriausiomis, dieviškomis mūsų būsenomis, iš esmės jį ne taip lengva palaikyti. Jei tai būtų paprasta, mes visi lengvai taptume dievais. Tačiau ta Dievo žiežirba ateina, nors negalime suplanuoti, kada ji ateis. Nėra nei vieno kūrėjo, kuris galėtų pasakyti, jog tam, kad patirtų entuziazmą, jam reikia išgerti kavos. Kita vertus, esama būsenų, kurios entuziazmui labai nepalankios. Pavyzdžiui, entuziazmą labai sudėtinga pajausti esant nerimui – reikia rasti būdų nusiraminti. Tap pat ir neišsimiegojimo būsena. Taip, yra žmonių, kurie jaučia įkvėpimą naktimis – tai visai kitas dalykas. Tačiau yra žmonių, kurie ryte jaučiasi labai pavargę ir negali kurti, jų viduje nėra įkvėpimo. Tuomet jie žino, kad jiems reikia šalto dušo ar mankštos, ar kavos.

Kaip įkvėpimas susijęs su fiziologija?

Fiziologiškame blogume įkvėpimas ateina labai sunkiai. Organizmas tuomet prašosi savo. Sudėtinga įsivaizduoti alkaną ir ištroškusį žmogų, kuris pultų groti gamas pianinu. Jis ieškos pavalgyti ir atsigerti, nes kai fiziologiniai poreikiai labai stiprūs, jie mus užvaldo. Tad galima sumažinti fiziologinį blogumą ir tikėtina, jog įkvėpimas atsiras greičiau. Tačiau negalime ir, galbūt, ačiū Dievui, kad negalime, sukurti entuziazmo dirbtinomis priemonėmis. Reikia tikėtis, reikia tikėti, kad jis ateis, lygiai taip pat, kaip, galbūt, tikime, kad vieną dieną pasirodys Mergelė Marija. Negalime to surežisuoti, nes tuomet tai jau nebebūtų dieviškumas.

Tuo skundžiasi visi man žinomi menininkai. Tikrieji menininkai, pradėję dirbti reklamoje, dažnai sako, kad jaučia įkvėpimo trūkumą. Kaip tik todėl, kad vietoje kūrybos jiems siūloma “chaltūra”, tai yra kūryba, už kurią jiems sumokės, o jei nesukurs – nesumokės, blogiausiu atveju, pasisamdys kitą. Menininkai žino šią bjaurią situaciją ir taip pat žino, jog anksčiau ar vėliau kažką sukurs, tačiau dažniausiai jiems tai nepatinka. Jie nemėgsta nei to proceso, nei savo kūrinio. Jie sako, kad tai – ne menas, tai – “chaltūra”. Deja, taip yra. Išspręsti šią problemą, tikriausiai, nėra labai paprasta, nes ši būsena nekenčia prievartos. Taip pat, kaip ir Dievo negalime nei įvaryti į medį, nei pasikviesti į savo galvą. Jei tai darote, tai jau ne Dievas, o haliucinacija, dažniausiai sukelta kokios nors LSD ar kitos psichotropinės medžiagos.