Viskas, ką atidėliojame, būtų padaryta laiku, jei tik… pradėtume. Sakoma, jog sunkiausia žengti pirmą žingsnį, tačiau, kaip bebūtų, jis – pats svarbiausias. Kaip stiprinti valią? Kaip padėti sau pradėti imtis atidėliojamų darbų? Kokių metodų imtis derybose su savimi? Apie tai išsamiai su psichologe Genovaite Petroniene.
Stiprinti valią – tai žengti pirmą žingsnį
Labai svarbus dalykas, apie kurį dar nepakalbėjome, tai pirmo žingsnio padarymas. Kai kažką atidėliojame, negalime prisiversti pradėti. Stebiu žmones, kurie, pavyzdžiui, ieško darbo. Jie negali ateiti prie kompiuterio ir atsidaryti tų tinklalapių, kuriuose yra darbo skelbimai, negali parašyti, išsiųsti savo CV. Arba negalite atsikelti iš lovos. Tam tikrai reikia valios – atsikelti iš lovos laiku ir laiku pakliūti į darbą. Vartotės toliau, miegate, neaišku, kiek.. Taigi šio pirmojo žingsnio padarymas yra nepaprastai svarbus, ne vien diskomforto toleravimas. Nes galbūt diskomfortą ir galime toleruoti, tačiau taip pat turime padaryti ir veiksmą.
Svarbiausia kažką daryti
Kai turime padaryti veiksmą, labai svarbu sau susigalvoti kokį nors pradžios ritualą. Pavyzdžiui, įsijungiate radiją, paklausote vienos dainos, suskaičiuojate iki dešimt, įkvepiate oro ir kylate iš lovos. Ir jei po šių veiksmų neatsistosite, savęs negerbsite. Arba pasakote sau, kad pasižiūrite į laikrodį ir, kai praeis lygiai minutė, pradėsite rašyti ataskaitą. Reikia save truputėlį gražiai paruošti, nekeikti savęs ir neversti.
Pagrindinė taisyklė – nebūtina daryti gerai ar teisingai. Reikia daryti kažką. Iš pradžių reikia tiesiog daryti visiškai bet ką. Galiu pasakyti, kad tai – vienas iš dalykų, kurie man pačiai yra labai padėję. Su diskomforto toleravimu man visuomet buvo gana neblogai, tačiau pirmo žingsnio padarymas man, vis dėlto, buvo atradimas.
Susiskirstyti darbą etapais
Na, pavyzdžiui, reikia parašyti populiarų straipsnį apie psichologiją. Daugelis žmonių tipiškai pradėtų šlifuoti patį pirmąjį sakinį, nes tas sakinys iš karto atrodo kvailas, neaišku, ar reikia nuo jo pradėti ir panašiai. Lygiai taip pat būdavo ir man. Pradedi rašyti ir viskas atrodo negerai, kvaila, kaip žmonės skaitys, kaip atrodys nei šiaip nei taip. Ir aš tiesiog pradėjau susiskirstyti darbą į keletą etapų. Pirmasis etapas – susirašyti ant lapo visas mintis, kurios man tuo klausimu ateis į galvą. Tiesiog bet kokias kvailiausias, su gramatinėmis klaidomis mintimis, susirašau jas ir daugiau tą dieną nieko nedarau.
Kitas etapas – atsisėdu prie tų savo kvailų minčių ir susidėlioju jas į kažkokius prasminius vienetus, bet kol kas nesistengiu parašyti pirmo sakinio. Žodžiu, čia nereikia galvoti, ar tą žingsnį padariau teisingai. Čia svarbiausia, kad apskritai kažką padariau. Jei kažką padariau, tai ir užskaitau kaip rezultatą.
Įkalbinti save
Arba kaip žmonės mokosi šokti. Nueina į treniruotę kreivomis rankomis ir kojomis, jiems nieko neišeina ir po treniruotės išėję jie turėtų sakyti, kad yra visiški idiotai ir “lūzeriai”, nes nemoka šokti, o visi aplinkui moka. Tačiau galima sakyti, kad nuėjote į treniruotę ir tai užskaityti kaip rezultatą – puiku, aš šiandien pasitreniravau. Kaip ir su vairavimu – atliekant tą veiksmą net nepajuntame, kada mums jau pavyksta. Tačiau jei į tą vieną kartą jau žiūrėsime vanago akimis ir kaltinsime, kad mums nieko nepavyko, bus labai sudėtinga. Taigi svarbiausia save įkalbinti padaryti tą pirmą žingsnį ir jį padaryti. Tiesiog jį padaryti.
