Perdegimo sindromas tarsi šių dienų žmonijos rykštė. Panašu, kad siekdami būti geriausi pamirštame savo galimybių ribas, o vėliau save už tai imame teisti. Tačiau kaip noras pirmauti gali atvesti prie perdegimo? Kaip mus veikia visuomenėje įsitvirtinęs pirmaujančiojo kultas? Kokią įtaką jis turi auklėjimui? Ir kaip perdegimo sindromas paslapčia ateina į mūsų gyvenimą? Psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Nuvarytus arklius nušauna
Perdegimo sindromas – tai šiuolaikinė gyvenimo rykštė, kuri atsirado intensyvėjant gyvenimo tempui, augant reikalavimams. Žinoma, tai susiję su informacijos sklaida. Atsiradus internetui, kada pasaulis tapo globalus, apie tai išgirdome iš kitų šaltinių, nes Lietuvoje apie tai praktiškai kalbama nebuvo. Kita vertus, perdegimo sindromas nebuvo toks aktualus, kaip dabar. Perdegimo sindromas, ko gero, buvo pastebėtas tose valstybėse, kur gyvenimo tempas buvo gerokai didesnis, nei Lietuvoje. Pirmiausia – kapitalistinėse šalyse, kur vyrauja pirmaujančio asmens kultas, o visi, kurie su jais nesuspėja, yra nušalinami ir atleidžiami. Ne veltui dar iš senų laikų filmų egzistuoja tokie pavadinimai kaip “Nuvarytus arklius nušauna”. Tai tiesa.
Lygiai taip pat tai atėjo ir į Lietuvą. Kai atsirado galimybės siekti savirealizacijos individualiai, kai pasikeitė sistema ir žmonės turėjo galimybę imtis iniciatyvos, daugelis iš jų tos iniciatyvos ėmėsi nepamąstę apie savo galimybes ir, galbūt, apskritai daugiau įsiklausydami į tai, ką girdi per televiziją ar skaito internete apie sėkmingus žmones, bei norėdami būti tokie, kaip jie. Net ir kino filmai, visa kultūra orientuota į tai, kad supermenas visur suspėja, viską padaro ir tai turėtų būti visų žmonių siekiamybė.
Auklėjimo įtaka
Ko gero, šios siekiamybės pagrindus padeda tėvai, visiškai to nesuvokdami ir reikalaudami iš vaikų daugiau, nei iš tiesų reikėtų. Dėl tokio auklėjimo, jei vaikas susiformuoja kaip perfekcionistas, iš kurio buvo reikalaujama neatsisakyti, jei jo prašoma, jis turi padėti, nes priešingu atveju bus nekultūringas, nemandagus, taip daryti negražu, suaugęs jis nejučiomis, to net nepastebėdamas, prisiima daug įvairių užduočių. Taip pat turi gilų įsitikinimą, kad tas užduotis turi įvykdyti be klaidų ir labai greitai. Tokios saviužduotys tiesiog viršija to žmogaus galimybes ir nors jo kompensaciniai mechanizmai gali būti geri, tačiau laikui bėgant ir žmogui senstant, kompensaciniai mechanizmai silpnėja. Tad natūralu, kad žmogus nebesusitvarko su užduotimis, su kuriomis susitvarkydavo anksčiau.
Perdegimo požymiai
Žmonės pastebi, kad greičiau pavargsta, jaučiasi nepailsėję. Pagaliau tai, kas juos domino anksčiau, jų nebedomina, o anksčiau pasiekti rezultatai atrodo beprasmiai arba džiaugsmo suteikia tik trumpam. Vėliau žmogus ima pastebėti dar kitokius negalavimus. Nebėra nuotaikos, nesinori keltis ryte, dažniau atsiranda ir tokie fiziniai pojūčiai, kaip galvos skausmas, skausmas krūtinės srityje. Natūralu, kad tokius žmones, kuriems prasideda perdegimo sindromas, aplanko panikos atakos.
Iš pradžių nesuprasdami, kodėl jos kilo, žmonės kreipiasi į įvairius specialistus kardiologus ar neurologus, ieškodami organinio pagrindo, ir nusivilia, kai neranda. Tačiau iš tiesų jie nepastebi, kad jų gyvenimo būdas ir išsikelti aukšti reikalavimai yra jų blogos savijautos priežastis. Tokie žmonės buvo auklėti taip, kad neįsivaizduoja, jog galėtų gyventi kaip nors kitaip. Juo labiau, jei žmonės pradeda jausti, kad nepajėgia ir nespėja atlikti tų išsikeltų uždavinių ar kitų žmonių jiems nustatytų įpareigojimų pakankamai kokybiškai ir laiku. Jie pradeda savimi nusivilti, dar labiau save nuvertina. Tai gali lemti nerimo ir miego sutrikimus, depresines nuotaikas ir žmogus gali susirgti labai rimtai – iki gilios depresijos, minčių apie savižudybę ir panašiai.
Geri vaizdo įrašų pasiūlymai
