Intuityvusis auklėjimas. Kas tai yra?

Natūralu manyti, jog tik mes pažįstame savo vaikus ir žinome, kas jiems geriausia. Tačiau ar auklėdami vaikus galime kliautis vien savo intuicija? Šį kartą vaikų psichologė Milda Karklytė pasakoja, kas yra intuityvusis auklėjimas bei moko įsiklausyti į save, kad mūsų priimti sprendimai vaikams nepadarytų žalos.

Intuityvusis auklėjimas ir vidinė švara

Pastaruoju metu pasigirsta nemažai diskusijų apie tai, kas yra intuityvusis auklėjimas, ar tai yra yra tinkamas kelias ir jei ne, kodėl. Tad norėčiau išsakyti savo nuomonę ir patirtį apie tai, kas tame gero, o į ką galbūt vertėtų pažiūrėti atsargiau.

Intuityvusis auklėjimas yra tuomet, kai manome, kad mes, tėvai, viską patys labai gerai jaučiame ir neturėtume laikytis jokių metodikų, klausytis specialistų patarimų. Tiesiog viduje patys žinome visus atsakymus, nes mes geriausiai jaučiame savo vaiką. Sakyčiau, jog visa tai skamba labai gerai ir gražiai tuomet, kai patys savo viduje esame švarūs, labai gerai save pažinę, išsivalę savo vidines dramas ir problemas. Priešingu atveju, ar galime būti tikri, kad tai yra mūsų tikroji intuicija, o ne mūsų pačių baimė, nerimas ar užslėptas pyktis? Tą atskirti tikrai ne visuomet būna lengva. Tad kai esame švarūs, galime jausti tikrai labai daug, tačiau tam, kad savo vidų sudėliotume ir galėtume švariai jausti, reikia nemažai padirbėti.

Intuicija ar vidinis vaikas?

Be abejo, iš savęs tikrai negalime atimti jausmo, ko reikia mūsų vaikui ir jokiu būdu negalime į tai nekreipti dėmesio. Tiesiog galbūt kartais tai reikėtų įvertinti atsargiau, pažiūrėti ir iš kitų pusių, ir, viską išanalzavus, pasirinkti tinkamą sprendimą. Mano nuomone, neretai nutinka taip, kad, eidami paskui savo intuiciją, galime kompensuoti savo pačių vidinio vaiko traumas ir problemas. Įsivaizduokime, kad mus vaikystėje auklėjo labai griežtai, niekada nieko neleido, buvome užspausti ir labai blogai jautėmės. Tuomet ką norime daryti gimus mūsų vaikui? Norime jam leisti viską, nesakyti žodžio “ne”. Norime nebrėžti ribų, nes norime, kad mūsų vaikas turėtų tai, ko neturėjome mes.

Tad jei giliai neįsiklausysime į save, mums gali atrodyti, jog intuityviai jaučiame, kad to reikia mūsų vaikui. Nors iš tiesų tai reikalinga mūsų vidiniam vaikui. Tad šioje vietoje siūlau iš visų pusių pažiūrėti ir paanalizuoti. Neatmetant savo jausmų, tačiau gebant atskirti, ar to tikrai reikia mūsų vaikui, ar kompensuojame savo praeities traumas. Pagalvokime, ar sąžininga mūsų vaikų atžvilgiu juos auklėti kompensuojant savo  silpnąsias vietas, ir ar tai tikrai geriausia jam.