Darboholizmo priežastys. Kokia visuomenės įtaka?

Greičiausiai nesunku pastebėti, jog darboholizmo kultūra Lietuvoje yra plačiai pasklidusi. Ir jei tik mes patys nedirbame viršvalandžiais, per pietus ir nuolat negalvojame apie darbą, tuomet garantuotai tai daro kažkas iš šeimos narių, draugų ar pažįstamų. Vis dėlto jei kartais ir kyla nuojauta, jog kažkas čia ne taip, darboholizmas mums jau toks įprastas ir natūralus, jog dažnai net ir nepagalvojame, jog turėtume kažką keisti. Tačiau kokios dažniausiai būna darboholizmo priežastys? Iš kur kyla darboholizmo kultūra? Kokią įtaką tam turi visuomenė ir socialiniai reiškiniai? Psichologė Genovaitė Petronienė.

Darboholizmo priežastys – visuomenėje

Perfekcionizmas ir darboholizmas, manau, mūsų šalyje yra gana senas reiškinys. Daugelis sako, kad jis padidėjo su kapitalizmu, bet, manau, Lietuvoje, skirtingai nei Azijoje, jis jau buvo seniai. Paimkime kad ir sovietinius laikus. Jei žmogus buvo, tarkim, miestietis ir vaikystėje augo mieste, jis turėdavo tvarkyti kambarius, dirbti kolektyviniuose soduose, padėti tėvams megzti, siūti, virti ir panašiai. Jei gyveno kaime, tai visai negalėjo prisėsti – kaime tarsi visą laiką reikia dirbti. Egzistavo toks požiūris, kad jei tiesiog sėdi, tai yra labai labai blogai. Žmogus, augdamas tokioje aplinkoje, kur visi dirba ir negalima nei prisėsti, irgi įpranta kontroliuoti savo norus, nebesvajoja, nebetrokšta kažko daugiau.  Jis taip pat bando prisitaikyti prie to nuolatinio triūsimo.

Darboholizmas dažnai nesusijęs su ekonomika

Aišku, toks nuolatinis triūsas kartais gali būti visiškai nesusijęs su ekonomika. Žmonės dažnai dirba ne dėl to, kad jiems trūksta pinigų, o atvirkščiai – kad jie neapgalvojo, kaip geriau tų pinigų užsidirbti. Kaip antai bulvių auginimas, kuris gal tik dabar pradeda nykti, bet įpratusiam dirbti žmogui tiesiog reikia daryti vos ne bet ką. Tačiau kai šis bulvių auginimas pradėjo nykti, atsirado kitos priežastys, stiprinančios darboholizmą. Kapitalistinėje visuomenėje galime tapti bet kuo ir uždirbti kiek norime – visos galimybės yra. Skirtingai nei, pavyzdžiui, sovietiniais laikais ar klasinėje visuomenėje, kur būdamas batsiuvio sūnus irgi turėjai tapti batsiuviu. Negalėjai tapti prezidentu. Tačiau kapitalistinėje visuomenėje galime tapti bet kuo, todėl kai kurie žmonės vėl metėsi į darboholizmą, kad uždirbtų tuos milijonus ar pasiektų labai daug.

Iš esmės tai tampa uždaru procesu. Jei labai daug dirbi, gali daugiau vartoti. Jei daugiau vartoji, išleidi daugiau pinigų, todėl turi jų uždirbti dar daugiau. Taip sukuriami poreikiai ir mes bandome uždirbti dalykams, kurių gal net nesame apmąstę, ar mums iš tiesų reikia. Taigi tai yra daugiau socialiniai reiškiniai. Tačiau kalbant paprasčiau, darboholizmu tiesiog „užsikrečiama“ nuo tėvų. Darbas Lietuvoje laikomas dorybe, o laisvalaikis tarsi tiesiog padeda darbui – reikia gerai pailsėti, kad kitą dieną galėtume vėl dirbti. Tai yra, ne dribama dėl laisvalaikio, bet laisvalaikis skirtas tam, kad galėtume geriau dirbti.

Negalime nedirbti: ką veikti laisvalaikiu?

Na, žinoma, yra ir kitokių darboholizmo priežasčių, pavyzdžiui, jaunos šeimos, bandančios įsitvirtinti visuomenėje, auginti mažus vaikus, užsidirbti butui. Tai jau darboholizmas dėl objektyvių priežasčių. Žmogus gal nenorėtų būti darboholiku, jo mąstymas nėra iškreiptas, bet jis tiesiog prisiverčia. Tačiau kas nutinka – kai žmogus ilgą laiką, kokius dešimt metų, dirba taip priverstas, po to jau nebegali sustoti. Tai vadinamoji vidurio amžiaus krizė, kai ties keturiasdešimčia metų daugelis jau yra ir užsidirbę butui, ir pasiekę karjerą, ir spėję paauginti vaikus, tačiau tiesiog nebežino, ką daryti su laisvu laiku. Tuomet jie nusiperka sodybą, bando uždirbti vaikams butui, galima sakyti jie tiesiog prisigalvoja darbų, nes nežino, ką daryti nedirbant. Kai dirbi, dažnai kyla jausmas, kad progresuojame, judame į priekį, kažką išmokstame, atsiranda gražių materialinių objektų. Tačiau, gerai pagalvojus, ar tai tikrai progresas, iškiltų gana didelis klausimas.

Aišku, būna dar retesnių darboholizmo ir, tuo pačiu, perfekcionizmo priežasčių. Kai kurie žmonės daug dirba bandydami valdyti kitus. Tarkime mamos, kurios verda daug uogienių ir bando jas įgrūsti savo vaikams, paskui gali juos apkaltinti, kad jie nedėkingi. Tai jau tampa manipuliacija – darbas skirtas manipuliuoti. Dar viena darboholizmo priežastis – žmogus gali dirbti tuos darbus, kurie yra lengviausi tam, kad atidėtų sudėtingesnį, kurio jis vengia. Pavyzdžiui, studentas, kuris turi ruoštis egzaminui, ir išsiplauna grindis, ir susitvarko visas lentynas. Taigi darboholizmas gali turėti daug ir labai keistų priežasčių.

Dar žiūrėkite: